8 Minutės
Išsamus 70 plastikinių žaislų, parduodamų Brazilijoje, analizės rezultatas atskleidė plačiai paplitusį užterštumą pavojingais metalais — daugeliu atvejų reikšmingai viršijančiais teisines ribas. Tyrėjai įspėja, kad nors tik nedidelė dalis šių metalų gali išsilieti imituojamomis burnos sąlygomis, aukštas toksiškų junginių, tokių kaip barias, švinas, chromas ir antimonas, kiekis rodo sistemines gamybos kontrolės ir produktų priežiūros spragas.
Ką tirė tyrimas ir kodėl tai svarbu
Tyrimą vykdė San Paulo universitetas (Universidade de São Paulo, USP) kartu su Alfenas federaciniu universitetu (Federal University of Alfenas, UNIFAL), jį finansavo FAPESP. Tai išsamiausias iki šiol atliktas cheminių pavojų plastiko vaikų gaminiuose Brazilijoje vertinimas. Tyrėjai įsigijo 70 žaislų populiariuose Ribeirão Preto prekybos centruose ir parduotuvėse, pasirinkdami produktus, skirtus vaikams nuo 0 iki 12 metų, atspindinčius skirtingus socialinius ir ekonominius segmentus. Dauguma mėginių buvo formos ar dydžio, skatinančio vaikų kišimą į burną (mouthing), tad kyla didesnė rizika burnos ekspozicijai ir įsisavinimui.
Tyrimo atranka buvo suplanuota taip, kad atspindėtų realų rinkos asortimentą: nuo pigių masinės gamybos žaislų iki brangesnių masės produktų, įskaitant importuotus gaminius. Tokia imtis leidžia geriau suvokti cheminės taršos mastą žaislų segmente, įskaitant pigesnės gamybos grandines, kuriose dažnai mažiau dėmesio skiriama tiekimo grandinės skaidrumui ir kokybės kontrolei.
Aukštos pavojingų metalų koncentracijos
Cheminiai tyrimai nustatė 21 elementą, galinčią kelti toksinį pavojų, tarp jų arseną, kadmį, gyvsidabrį, šviną, chromą, antimoną, barį ir uraną. Barias pasirodė ypač dažnas ir problemiškas: 44,3% mėginių viršijo Brazilijos leidžiamą ribą, o kai kuriuose žaisluose bario koncentracija siekė net 15 kartų daugiau nei nustatyta teisės aktuose. Švinas viršijo leistinas normas beveik trečdalyje (32,9%) tirtų žaislų, kai kuriose partijose pasiekdamas beveik keturiskart didesnes vertes nei rekomenduojama. Chromas ir antimonas taip pat buvo aptikti nenormaliomis koncentracijomis — atitinkamai 20% ir 24,3% mėginių.
Tokio masto užterštumas rodo rimtą kokybės kontrolės trūkumą žaliavų atrankoje ir gamybos procesuose. Didelės koncentracijos, net jeigu tik mažas procentas tampa biologiškai prieinamas, reiškia, kad ilgalaikė ir kintanti ekspozicija — ypač vaikams, kurie dažnai kiša žaislus į burną — gali sukelti reikšmingų sveikatos problemų.
Svarbiausių teršalų poveikis sveikatai
- Barias: Intensyvi ekspozicija gali paveikti širdies ir nervų sistemą, sukelti aritmijas, raumenų silpnumą ir kitus kardiovaskulinius simptomus.
- Švinas: Net mažos, bet chroniškos koncentracijos susijusios su negrįžtamu neurologiniu poveikiu vaikams, sumažėjusiu IQ, dėmesio ir mokymosi sutrikimais.
- Chromas: Kai kurios chromo formos (pvz., šešiavandenilis chromas) yra kancerogeninės ir kelia ilgalaikę vėžio riziką uždelstomis pasekmėmis.
- Antimonas: Siejamas su virškinimo trakto sutrikimais, kvėpavimo takų dirginimu ir kitais nepageidaujamais poveikiais, ypač esant chroninei ekspozicijai.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad metalų toksinis poveikis priklauso nuo jų formos (chemijos), koncentracijos, poveikio trukmės ir to, kaip jie pasiekiami organizmui (pvz., per burną ar per odą). Kompleksinė diagnostika ir biologinis monitoravimas gali padėti nustatyti realią riziką individualiais atvejais.
Kaip matuoti teršalus
Tyrėjai naudojo induktyviai susietos plazmos masių spektrometriją (inductively coupled plasma mass spectrometry, ICP-MS) — itin jautrią techniką nepastoviems metalams ir metalloidams aptikti — kartu su mikrobangine palaikoma rūgštine digesija. Tokia paruošimo metodika, kartu su simuliuotomis skrandžio sąlygomis, leidžia apytiksliai įvertinti bioaktyvumą arba bioaktyviai prieinamą frakciją — t. y. kokia dalis užteršimo gali išsiskirti ir būti pasisavinta per burnos ar virškinimo traktą.
Digesijos ir ištraukimo bandymai imituoja rūgštinę žarnyno ir burnos terpę, naudojant nustatytus pH lygius ir trukmes, kad būtų galima palyginti skirtingų mėginių elgseną. Tai svarbu atliekant rizikos vertinimą: bendras metalų kiekis tinkle nenurodo tiesioginės toksikologinės grėsmės, bet lemia potencialą ilgalaikei ar kintamai ekspozicijai.
Ištraukimo rodikliai imituotose skrandžio sąlygose svyravo nuo 0,11% iki 7,33% viso metalo kiekio. Nors šios mažos išsiskyrimo dalys rodo ribotą momentinį bioaktyvumą konkrečiuose testuose, tyrėjai pabrėžia, kad net nedidelė ištraukimo dalis nesumažina rizikos, kurią kelia žaislai su itin didelėmis bendromis toksinių elementų koncentracijomis. Nuolatinė mažo lygio, bet ilgalaikė ekspozicija — ypač vaikams — gali kauptis ir turėti reikšmingų pasekmių.
Gamybos užuominos ir reguliavimo spragos
Duomenų koreliacijos parodė tikėtinas taršos vietas tiekimo grandinėje. Pavyzdžiui, nikelis, kobaltas ir manganas dažnai sutarpindavo, kas leidžia manyti, jog jie kilę iš to paties pigmento ar mišinių tiekėjų. Smėlinės/bežo spalvos žaislai rodė didesnį metalų krūvį apskritai, kas gali nurodyti tam tikrus dažų tiekėjus ar spalvų priedus kaip taršos šaltinį.
Tyrėjai nustatė dažną neatitikimą saugos reikalavimams, nustatytiems Brazilijos Nacionaliniame metrologijos, kokybės ir technologijų institute (INMETRO), taip pat neatitikimus palyginamoms Europos Sąjungos normoms. Tokie neatitikimai gali kilti dėl silpnų importo patikrinimų, nepakankamos gamybos kontrolės arba tiekimo grandinės skaidrumo trūkumo.
„Šie duomenys atskleidžia nerimą keliančią daugybinės taršos ir kontrolės stokos situaciją,“ sakė Bruno Alves Rocha, tyrimo vyr. postdoktorius. Tyrėjų komanda rekomenduoja griežtesnį vykdymą — reguliarius laboratorinius patikrinimus, geresnę tiekimo grandinės atsekamumą ir aukštesnius sertifikavimo standartus, ypač importuojamiems gaminiams. Be to, jie ragina kurti privalomas deklaracijas apie naudojamas žaliavas ir pigmentus, kad būtų galima greičiau identifikuoti rizikingus tiekėjus.
Už metalų ribų: endokrininę sistemą veikiančios medžiagos ir rizikų dauginimasis
Tokia pati tyrimų grupė anksčiau dokumentavo endokrininę sistemą veikiančias chemines medžiagas — bisfenolius, ftalatus ir parabenus — vaikų gaminiuose. Kartu pasikartojanti ekspozicija neurotoksiniams metalams ir hormonų veiklą trikdančioms medžiagoms kelia nerimą dėl galimo addityvinio ar sinergetinio poveikio vaiko vystymuisi.
Reguliatoriai ir sveikatos priežiūros specialistai dažnai vertina chemines medžiagas atskirai, tačiau veiksnių sumos (cumulative risk assessment) modeliavimas ir praktika tampa vis svarbesni siekiant realistiškų ekspozicijos vertinimų. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti į bendrą cheminę apkrovą, įskaitant metalus, organines teršalus ir kitus priedus, kurie gali veikti kartu arba didinti vieni kitų toksiškumą.
Kas labiausiai rizikuoja?
Ekspozicija priklauso nuo produkto naudojimo ypatumų: kiek laiko vaikas laiko žaislą burnoje arba su juo žaidžia, kontakto dažnumas, amžius, elgesys (pvz., čiulpimas, kandimas) ir individualūs veiksniai. Tyrėjai modeliavo dvi ekspozicijos scenarijas, naudojant medianines (įprastas) ir maksimales vertes metalų koncentracijoms. Jie pažymi, kad vaikas, dažnai laikantis užterštą žaislą burnoje mėnesių laikotarpiu, gauna žymiai didesnę kumuliatyvią dozę nei vaikas, kuris turi tik retą kontaktą.
Taip pat svarbu atsižvelgti į jautrias populiacijas: kūdikiai ir mažesni vaikai turi didesnį medžiagų per kilogramą kūno svorį santykį, besivystančias smegenis ir skirtingus metabolizmo kelius, todėl net mažos koncentracijos gali turėti didesnį poveikį nei suaugusiesiems.
Eksperto įžvalgos
Dr. Laura Mendes, pediatrinė aplinkos toksikologė (fiktyvus ekspertas), komentuoja: „Dideli bendros koncentracijos lygiai kartu su net nedideliu bioaktyvumu kelia didelį nerimą. Vaikų besivystančios smegenys ir organizmai yra labiau pažeidžiami net mažų neurotoksinų dozių. Reguliarūs žaislų testavimai, skaidrios tiekimo grandinės ir aiškus ženklinimas yra praktiški žingsniai, kuriuos gamintojai ir reguliuotojai gali imtis siekdami sumažinti riziką.“
Patarimas iš ekspertų: tėvai ir globėjai gali ieškoti nepriklausomų tyrimų rezultatų, sertifikatų ir gamintojo patikimumo indikatorių; sveikatos specialistai gali atlikti biologinį monitoravimą įtariuose atvejuose; reguliuotojai turėtų skatinti ataskaitų apie incidentus viešinimą ir greitą reagavimą.
Politikos pasekmės ir ką gali padaryti tėvai
Tyrimas ragina prieštarauti skubioms politinėms priemonėms: privalomiems atsitiktiniams laboratoriniams patikrinimams, pagerintam produktų atsekamumui, griežtesniam importo sertifikavimui ir taikytinoms tiekėjų patikroms, susijusioms su didelės rizikos pigmentais ir priedais. Šios priemonės padėtų sumažinti tikimybę, kad užterštuose žaisluose naudojamos žaliavos pateks į rinką.
Tėvams ir globėjams praktiniai veiksmai apima: vengti pigių, nepaženklintų žaislų; laikytis amžiaus rekomendacijų ant pakuotės; stebėti žaidimą, kurio metu vaikas nuolat kiša žaislus į burną; pirmenybę teikti gaminiams, sertifikuotiems patikimų saugos institucijų; ir kreiptis į sveikatos specialistą jei kyla įtarimų dėl vaiko poveikio.
Galutinis pastebėjimas: šie rezultatai išryškina platesnį poreikį — moderni gamyba ir globalizuotos tiekimo grandinės reikalauja atnaujintų priežiūros sistemų. Geresnė cheminės taršos stebėsena vartojimo prekių srityje, kartu su visuomenės švietimu apie ekspozicijos rizikas, gali padėti apsaugoti vaikų sveikatą ir išlaikyti vartotojų pasitikėjimą kasdieniais produktais.
Be to, skaidrumo didinimas rinkoje — tokie veiksmai kaip pranešimų apie nesuderinamumus publikavimas, tiekėjų vertinimo reikalavimai ir trečiųjų šalių laboratorijų patikimumo skatinimas — prisidėtų prie ilgalaikio rizikos mažinimo. Technologiniai sprendimai, pvz., cheminių žaliavų sertifikavimo duomenų bazės ir blokų grandinės (blockchain) sprendimai tiekimo grandinės atsekamumui, taip pat gali būti vertingi siekiant sumažinti toksiškų medžiagų patekimą į žaislus.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą