8 Minutės
Nauji eksperimentai rodo, kad Rapa Nui galėjo „vaikščioti“ Moai
Monumentalus akmenines skulptūras, žinomas kaip Moai, Velykų saloje (Rapa Nui) archeologai ir inžinieriai nagrinėja kaip vieną sudėtingiausių priešistorinių inžinerijos uždavinių. Pagamintos maždaug tarp 1250 ir 1500 m. mūsų eros, beveik 900 iškalėtų figūrų – kai kurios sveriančios dešimtis tonų ir siekiančios iki 10 metrų aukščio – buvo perkelti iš karjerų iki pakrantės platformų. Tradiciniai paaiškinimai apėmė medinius ritinius, roges ar dideles žmonių grupes traukiančias rąstais, tačiau nauji fiziniai eksperimentai ir kompiuterinės simuliacijos pateikia tvirtų įrodymų apie kitokį, netgi efektyvų būdą: statulų „vaikščinimą“ vamzdinių virvių ir kontroliuojamo svyravimo pagalba.
Tyrėjų komanda, sudaryta iš antropologų ir inžinierių, atkūrė 4,35 tonos sveriantį Moai ir, atlikusi kompiuterinius modeliavimus, išbandė virvėmis grįstą techniką lauke. Prijungus virves prie statulos šonų ir sinchronizuotai traukiant pirmyn ir atgal, komanda sukūrė pakaitinius palenkimo ir atstatymo judesius – kitaip tariant, statula tarsi „žengė“ žingsnį į priekį. Atkurtas Moai per 40 minučių nuėjo apie 100 metrų, įrodydamas, kad metodas yra fiziškai įmanomas ir efektyvus per paruoštus maršrutus.
Šis požiūris ne tik siūlo realistišką transportavimo mechanizmą, bet ir natūraliai susieja su vietinėmis tradicijomis: ankstyvieji europiečių keliautojų užrašai mini, kad saloje žmonės sakė statulas „vaikščiojus“. Naujieji eksperimentai sujungia etnografines įžvalgas, mechaninį modeliavimą ir praktinius bandymus, taip suteikdami visapusiškesnį paaiškinimą, kaip Rapa Nui gyventojai galėjo perkelti tokius didingus monolitus be plačių miškų išteklių.
Fonas: konkuruojančios transportavimo teorijos ir archeologinis kontekstas
Ankstesnės hipotezės apie Moai transportavimą apėmė roges ant sutepytų takų, ritinimą ant medinių rąstų arba trynimąsi paruoštais keliais. Visos šios teorijos remiasi reikšmingu medienos kiekiu, o tai susiję su diskusijomis apie istorinį deforestaciją Rapa Nui. Kai kurie mokslininkai teigė, kad medienos stygius galėjo apriboti galimybes naudoti tokius sprendimus. Naujoji studija sutelkia dėmesį į virvės ir svyravimo metodą, kuris minimizuoja medienos poreikį ir yra suderintas su žodinėmis tradicijomis, kuriose salos gyventojai teigė, kad statulos tarsi vaikščiojo patys.
Archeologiniai duomenys pateikia svarbių užuominų, palaikančių „vaikščiojimo“ hipotezę. Dauguma salos kelių yra apytiksliai 4,5 metrų pločio ir šiek tiek įgaubti skerspjūvyje – tokios savybės atitinka maršrutus, naudotus vaikščinimo eksperimente. Tyrėjai pastebi sutampančias arba lygiagrečias vėžes, rodančias pakartotinį naudojimą: komandos galėjo išvalyti ar išlyginti trumpą kelio ruožą, perkelti statulą į priekį, o tada paruošti kitą atkarpą etapiniu būdu. Tokia taktika mažina reikalingą energiją ir suteikia galimybę kontroluoti kiekvieną judesį, mažinant riziką pažeisti statulos pagrindą.
Be to, karjeruose ir prie statulų paminklų randami įrankių žymiai, suteikia duomenų apie darbininkų organizaciją, įsipareigojimų stoką ir vietinių medžiagų panaudojimą. Pavyzdžiui, kai kuriuose šaltiniuose minima, kad Rapa Nui bendruomenės galėjo turėti specializuotas komandas, atsakingas už statulų transportavimą ir įkėlimą į ahu (pakrantės platformas), o tai rodo veiksmingą darbo pasidalijimą ir techninę kompetenciją, kuri nėra priklausoma nuo didelių medienos resursų.
Eksperimento detalės ir fizikiniai principai
Tyrime sujungtos galutinių elementų analizės ir dinaminių simuliacijų modeliai su pilno dydžio lauko bandymu, kuriame naudota 4,35 tonos replika. Kompiuterinės simuliacijos leido optimizuoti virvių tvirtinimo taškus, įvertinti centrinio masės pasiskirstymo įtaką ir numatyti, kiek reikia kampinio poslinkio, kad statula saugiai pasvyrautų, bet neapvirtų. Šiuos modelius patvirtino praktinis bandymas: komandos prisiekė virves prie statulos abiejų šonų ir taikė pakaitinius, kontroliuojamus trūktelėjimus, leidžiančius statulai pasvirti apie apatinį kraštą, o po to atstatyti stačią padėtį.
Judėjimo mechanika remiasi masės centro perkėlimu tiek, kad statula lengvai peržengtų savo stabilumo ribą į vieną pusę, tada būtų sugrąžinta atgal į tašką, kai pusiausvyra yra atkurta kitu būdu. Tokie pakartotiniai mažos amplitudės poslinkiai sukuria „žingsnio“ efektą, išvengiant staigių šuolių ar smūgių, kurie galėtų pažeisti pagrindą. Bandymo metu judėjimas buvo pastovus ir vaikščiojimo panašus, o rezultatai parodė, jog didesnės statulos galbūt būtų net lengviau perkeliamas tokiu būdu dėl didesnės inercijos ir stabilumo, kai judėjimas įsibėgėja.
Carl Lipo, pagrindinis autorius ir antropologas iš Binghamton universiteto, apibendrino išvadas: šio metodo fizika „visiškai logiška“, o lauko bandymai patvirtino, kad technika veikia praktiškai. Komanda pažymi, jog ankstesni prieštaravimai – pavyzdžiui, baimė dėl statulos pamatų pažeidimo – sumažėja, kai judėjimas yra kontroliuojamas ir atliekamas etapais. Dėl to mažėja trintis, smūgių rizika ir nereikalingas kontaktas su žeme, lyginant su kai kuriais alternatyviais metodais.
Kodėl statulos dydis yra svarbus
Iš mechanikos perspektyvos didesni Moai turi mažesnę polinkį apvirsti, kai jų pagrindas periodiškai pakeičia padėtį, jei traukimai yra koordinuoti ir sinchronizuoti. Didesnė masė padidina stabilumą dėl didesnės inercios, o proporcingai platesnis pagrindas suteikia papildomą atramą poslinkių metu. Technika išnaudoja statulų geometriją: ilgą masės pasiskirstymą ir siaurą atramos liniją apačioje, leidžiančią preciziškai inicijuoti ribotus poslinkius, kuriuos komanda gali valdyti mažais, pakartotiniais judesiais.
Tokiu būdu dirbant, komandos gali kontroliuoti kiekvieną fazę, vertinti, ar pagrindas patiria įtempį, ir prireikus atlikti korekcijas. Tai ypač svarbu, kai kalbama apie autentiškų, sunkesnių Moai perkėlimą, kuriems bet koks staigus poslinkis galėtų reikšti didesnę riziką. Tačiau modeliai ir lauko rezultatai rodo, kad metodas leidžia palaipsniui perkelti labai sunkius monolitus saugiai ir efektyviai.
Pasekmės archeologijai ir kultūros supratimui
Jei šis metodas bus patvirtintas platesniuose lauko bandymuose ir papildomuose modeliavimuose, „vaikščiojimo“ hipotezė gali pakeisti mūsų suvokimą apie Rapa Nui inžineriją. Vietoje prielaidos apie griežtą jėgos demonstraciją ar plačią deforestaciją, ši koncepcija pabrėžia išradingumą, mechaninį supratimą ir gebėjimą pasinaudoti ribotais ištekliais. Tokiu požiūriu Rapa Nui gyventojai atrodo kaip subtilaus techninio mąstymo turintys meistrai, gebėję sukurti sudėtingus darbo procesus, grindžiamus tarpusavio koordinacija ir praktine fizika.
Tyrimo rezultatai taip pat atskleidžia, kaip tarpdisciplininiai požiūriai – jungianti fizikos, archeologijos, etnografijos ir eksperimentinės archeologijos metodus – gali išspręsti ilgalaikes diskusijas apie senovines technologijas. Tokie tyrimai parodo, kad klausimai apie technologinius sprendimus negali būti atsakomi vien tik iš vieno lauko perspektyvos; būtinas platesnis kontekstas, apimantis tiek materialius, tiek žodinius kultūrinius įrašus.
Autoriai pabrėžia, kad nėra vienos teorijos, paaiškinančios visus saloje rastus bruožus; jie kviečia kitus tyrėjus pateikti alternatyvių įrodymų. Nepaisant to, vis labiau didėjantis eksperimentinių rezultatų ir archeologinių duomenų rinkinys palaiko virvės-ir-svyravimo metodą ir suteikia naują perspektyvą žodinėms tradicijoms, kuriose Moai apibūdinami kaip „vaikščioję“.
Eksperto įžvalga
Dr. Maria Ortega, mechanikos inžinerijos specialistė, tyrinėjanti senovinius statinius, komentuoja: „Šis darbas jungia simuliacijas ir praktinius bandymus. Jis demonstruoja, kad paprasta mechanika, pritaikyta su įgūdžiais ir vietinėmis žiniomis, gali išspręsti problemas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįveikiamos. 'Vaikščiojimo' hipotezę reikėtų įtraukti į bet kokį modernų Rapa Nui transportavimo metodų aiškinimą.“
Jos pastabos pabrėžia, kad technologinės interpretacijos turi būti pagrįstos tiek teoriniais modeliais, tiek praktiniais eksperimentiniais įrodymais. Tokiu būdu mokslininkai gali atskirti, kurie mechaniniai principai yra realistiški kultūrinių praktikų kontekste, ir kurie prielaidos reikalauja tolesnio patikrinimo.
Išvados
Kompiuterinių simuliacijų, pilno dydžio rekonstrukcijos ir kruopščių lauko bandymų derinys pateikia aiškius įrodymus, kad Moai statulos galėjo būti judintos koordinuotu virvės-ir-svyravimo metodu, kuris efektyviai leido joms „vaikščioti“. Šis metodas dera su salos kelių geometrija, žodinėmis tradicijomis ir apribotais Rapa Nui gyventojų turimais ištekliais. Tyrimas, publikuotas Journal of Archaeological Science, atkreipia dėmesį į senovės Ramiojo vandenyno inžinerijos rafinuotumą ir skatina tolesnius tarpdisciplininius tyrimus į vieną iš archeologijos žinomiausių paslapčių.
Tolimesni tyrimai turėtų apimti platesnius lauko bandymus skirtingomis salos sąlygomis, papildomus skaitmeninius modeliavimus, įvertinančius skirtingų statulų masės centro savybes, ir platesnį archeologinių takų, karjerų bei socialinės organizacijos analizę. Toks visapusiškas požiūris padės ne tik patikslinti transportavimo techniką, bet ir atskleisti socialinius bei organizacinius mechanizmus, leidusius Rapa Nui bendruomenėms įveikti didžiulius logistinius iššūkius.
Galiausiai, diskusija apie Moai transportavimą yra ne tik techninis klausimas: ji siejasi su kultūros atmintimi, tradicijų interpretacija ir pagarba vietinei istorijai. Nauji eksperimentai siūlo matematiškai ir empiriniu požiūriu pagrįstą paaiškinimą, kuris taip pat restoruoja ir patvirtina salos gyventojų pasakojimus, suteikdamas naują mastelį mūsų supratimui apie senovės technologinį išradingumą.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą