4 Minutės
Fonas: metformino netikėti poveikiai už gliukozės kontrolės ribų
Metforminas yra dažniausiai skiriamas vaistas sergantiesiems 2 tipo cukriniu diabetu ir klinikinėje praktikoje naudojamas daugiau nei šešiasdešimt metų. Be gliukozės kiekio mažinimo, stebėjimo ir laboratoriniai tyrimai susiejo metforminą su uždegimo mažinimu, mažesne onkologinių susirgimų rizika ir apsauga nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Nepaisant šio plataus apsauginio profilio, vaisto pilnas veikimo mechanizmas tebėra neišsamiai suprantamas — tai trukdo kurti naujos kartos terapijas su panašiu arba pagerintu poveikiu.
Nauji klinikiniai įrodymai: metforminas keičia vario, geležies ir cinko lygius
Tyrimo dizainas ir metodai
Kobe universiteto mokslininkų grupę, vadovauja endokrinologas Wataru Ogawa, atliko klinikinį palyginimą beveik 200 diabetu sergančių pacientų, gydytų Kobe universiteto ligoninėje. Maždaug pusė dalyvių vartojo metforminą, o kita pusė — ne. Tyrėjai išmatavo kelių biologiškai svarbių metalų serumo koncentracijas — ypač vario, geležies ir cinko — ir įvertino klinikinius žymenis, susijusius su metalų trūkumu arba pertekliumi. Tyrimo rezultatai publikuoti BMJ Open Diabetes Research & Care.
Pagrindiniai rezultatai
Tyrimas praneša apie statistiškai reikšmingus skirtumus kraujo metalų profilyje tarp pacientų, gydytų metforminu, ir kontrolinės grupės. Vartojantys metforminą pacientai rodė sumažėjusias serumo vario ir geležies koncentracijas, tuo tarpu cinko kiekis buvo didesnis. Pasak Ogawa, šie pokyčiai yra reikšmingi, nes mažesnis vario ir geležies kiekis bei padidėjęs cinkas anksčiau buvo susieti su geresniu gliukozės toleravimu ir sumažėjusia diabeto komplikacijų rizika. Kobe universiteto straipsnis yra pirmasis klinikinis įrodymas žmonėms, kad metformino vartojimas koreliuoja su sisteminių metalų lygių pokyčiais.
Kodėl metalų sujungimas svarbus: biocheminės ir terapinės pasekmės
Cheminiai ir priešklinikiniai tyrimai rodo, kad metforminas gali tiesiogiai sąveikauti su tam tikrais metalo jonais, ypač variu. Metalų rišimasis gali įtakoti fermentų aktyvumą, oksidacinį stresą ir ląstelių signalizaciją — procesus, susijusius su medžiagų apykaitos reguliavimu, uždegimu ir navikų biologija. Jei metformino ryšys su metalais keičia jų biologinį prieinamumą ar pasiskirstymą, tai galėtų paaiškinti dalį vaisto pleiotropinio poveikio už gliukozės mažinimo ribų.
Tyrimas taip pat pabrėžia ir transliacinį aspektą: imegliminas, naujesnis Japonijoje patvirtintas antidiabetinis vaistas, strukturiniu požiūriu susijęs su metforminu, manoma, nesiriša su metalais tokia pat maniera. Lyginamieji tyrimai tarp metformino ir imeglimino galėtų padėti atskirti, kurie klinikiniai privalumai siejami su metalų sąveikomis, o kurie — su kitais molekuliniais mechanizmais.
Pasekmės būsimiems vaistų kūrimo darbams ir pacientų priežiūrai
Ogawa ir bendradarbiai pabrėžia, kad asociacija nereiškia priežastinio ryšio. Jie ragina atlikti kontroliuojamus klinikinius tyrimus ir kryptingus gyvūnų eksperimentus, kad patikrintų, ar metalų pokyčiai yra tiesioginė metformino naudos priežastis, ar antrinis pagerėjusios medžiagų apykaitos efektas. Jei bus nustatytas priežastinis ryšys, būtų įmanoma kurti vaistus, kurie specialiai moduliuotų vario, geležies ir cinko homeostazę siekiant užkirsti kelią diabeto komplikacijoms, pagerinti gliukozės toleravimą ar sumažinti vėžio riziką.
Kliniškai, jeigu tolimesni tyrimai patvirtins klinikinę reikšmę turinčius trūkumus ar disbalansus, ilgalaikio metformino vartojimo pacientams gali tapti aktualus sekimas dėl mikroelementų. Terapinės strategijos galėtų apimti mitybos konsultacijas, tikslingą papildymą arba naujus agentus, kurie imituotų metformino pageidaujamą metalams susijusį poveikį be nepageidaujamų sąveikų.
Eksperto įžvalga
Dr. Maya Reynolds, klinikinė farmakologė ir mokslo komunikatorė (fiktyvi), komentuoja: "Šis tyrimas užpildo svarbų transliacinį spragą. Laboratoriniai darbai ilgą laiką rodė, kad metforminas formuoja kompleksus su pereinamaisiais metalais. Parodžius atitinkamus pokyčius žmonių kraujyje, sustiprėja hipotezė, kad metalų homeostazė prisideda prie vaisto daugiabriaunio poveikio. Kitas žingsnis — intervenciniai tyrimai, kuriuose būtų tiriama, ar taisant ar imituojant šiuos metalų pokyčius galima atkurti apsauginius efektus pacientams, kurie negali vartoti metformino arba yra didelės komplikacijų rizikos grupėje."
Išvados
Kobe universiteto tyrimas pateikia pirmuosius klinikinius įrodymus, kad metformino vartojimas susijęs su sumažėjusiu vario ir geležies bei padidėjusiu cinko kiekiu serume. Šie metalų pokyčiai suteikia pagrįstą biocheminį paaiškinimą kai kuriems metformino platūs poveikio aspektams — nuo medžiagų apykaitos apsaugos iki galimų priešvėžinių efektų. Reikalingi patvirtinantys klinikiniai tyrimai ir mechanistiniai darbai, kad būtų nustatyta priežastis ir šias įžvalgas būtų galima paversti saugesnėmis bei tikslesnėmis gydymo strategijomis diabetui ir jo komplikacijoms.
Šaltinis: sciencedaily
Komentarai