6 Minutės
Nauji duomenys: trys aiškūs žalingi poveikiai nuo ultra-perdirbto maisto
Kopenhagos universiteto atliktas randomizuotas persileidžiančio tipo mitybos tyrimas parodė, kad ultra-perdirbtas maistas (UPF) gali pakenkti kelioms vyrų sveikatos sritims net tada, kai kalorijų ir maistinių medžiagų suvartojimas yra suvienodas. Tyrimas nustatė tris pagrindinius su dideliu UPF vartojimu susijusius poveikius: padidėjusią kūno riebalų masę, endokrininės (hormonų) sistemos sutrikimus ir pablogėjusius spermos sveikatos rodiklius. Šie rezultatai prisideda prie vis didėjančio įrodymų kiekio, kad pramoniniu būdu pagamintas maistas gali paveikti žmogaus biologiją ne tik per makroelementus ar kalorijas.
Autoriai savo darbą suformulavo taip, kad ištestuotų konkretų klausimą: ar pats maisto pramoninis perdirbimas — o ne tik kalorijos, makromitybinė sudėtis ar porcijų dydis — turi įtakos medžiagų apykaitai ir reprodukcinei sveikatai? Ankstesni epidemiologiniai stebėjimai siejo UPF vartojimą su nutukimu, širdies ir kraujagyslių ligomis bei kai kuriomis vėžio rūšimis, tačiau priežastinį ryšį įrodyti galima tik kontroliuojamuose maitinimo tyrimuose, kaip šis.
Tyrimo dizainas ir pagrindinės išvados
Trūkumo struktūra
Tyrime dalyvavo 43 ciszenderiniai vyrai, 20–35 metų, taikant persikeičiantį (crossover) dizainą. Kiekvienas dalyvis ėjo dvi skirtingas dietas, atskirtas trijų mėnesių „washout“ periodu. Abi dietos buvo matematiškai suderintos pagal kalorijas ir maistinių medžiagų sudėtį, tačiau smarkiai skyrėsi perdirbimo lygiu: viena suteikė 77 % dienos kalorijų iš ultra-perdirbto maisto, o kita — 66 % kalorijų iš neperdirbto arba minimaliai perdirbto maisto.
Tyrėjai palygino neperdirbtą ir ultra-perdirbtas dietas. (Preston et al., Cell Metab., 2025)
Pagrindiniai fiziologiniai rezultatai
Svarbu reprodukcinei sveikatai, kad UPF dieta buvo susijusi su cirkuliuojančio testosterono ir folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) sumažėjimu — FSH yra hipofizės hormonas, palaikantis spermatogenezę. Tyrimas taip pat parodė tendencijas, rodančias skirtingą teršalų kaupimąsi kraujyje ir sėkliniame skysčiuose, kas atitinka mechanizmą, pagal kurį maisto pakuotės ir priedai gali įtakoti reprodukcinius audinius.
„Buvome nustebinti, kiek kūno funkcijų paveikė ultra-perdirbtas maistas, net sveikų jaunuolių atveju,“ sako molekulinis biologas Romain Barrès iš Kopenhagos universiteto, vienas iš vyresnių tyrimo vadovų. Mitybos mokslininkė Jessica Preston, bendraautorė, papildo: „Mūsų rezultatai įrodo, kad ultra-perdirbtas maistas kenkia mūsų reprodukcinei ir metabolinei sveikatai, net jei jo nevalgoma pertekliaus. Tai rodo, kad žalingas yra pats maisto perdirbimo pobūdis.“
Mokslinis kontekstas ir mechanizmai
UPF apibrėžiami tiek per naujus pramoninius ingredientus (emulsikliai, dirbtinės spalvos, stabilizatoriai, daugelis priedų, kurie paprastai nėra naudojami namų virtuvėje), tiek per aukšto intensyvumo gamybos procesus (ekstrudavimas, hidrinimas, pakavimas). Šios savybės prailgina galiojimo laiką, gerina skonį ir mažina kainą, tačiau taip pat įveda junginių ir fizinių savybių, galinčių pakeisti virškinimą, žarnyno mikrobiotą, endokrininius signalus ir sąlytį su cheminiais teršalais.
Galimi mechanizmai, susiejantys UPF su pastebėtais žalingais poveikiais, apima:
- Hormonų imituojančius teršalus: ftalatai ir kiti plastifikatoriai gali išsiskirti iš pakuočių arba kilti iš perdirbimo įrangos ir trukdyti androgenų bei hipofizės signalizacijai.
- Maisto matricos pokyčius: perdirbimas keičia skaidulų struktūrą, dalelių dydį ir maistinių medžiagų atpalaidavimo kinetiką, kas gali skatinti adipogenezę ir paveikti sotumo hormonus.
- Priedų sukeltą uždegimą: tam tikri emulsikliai ir priedai laboratoriniuose ir gyvūnų modeliuose buvo susieti su žemo laipsnio uždegimu ir žarnyno barjero pakitimais, kurie gali prisidėti prie medžiagų apykaitos sutrikimų.
Nors šis žmogaus tyrimas negali atskirti kiekvieno mechanizmo, jis pateikia kontroliuojamus įrodymus, kad dvi dietos, vienodos pagal kalorijas ir maistines etiketes, gali duoti skirtingus metabolinius ir reprodukcinius rezultatus, jeigu skiriasi perdirbimo lygis.
Reikšmė, apribojimai ir visuomenės sveikatos svarba
Šis tyrimas sustiprina hipotezę, kad pramoninio perdirbimo laipsnis pats savaime yra sveikatos veiksnys, nepriklausantis nuo energijos suvartojimo. Klinicistams ir visuomenės sveikatos politikos formuotojams rezultatai signalizuoja apie būtinybę įtraukti UPF poveikį į mitybos rekomendacijas ir peržiūrėti maisto gamybos standartus bei pakuočių praktikas, didinančias žmogaus sąlytį su endokrininiais trikdžiais.
Vis dėlto svarbu pažymėti tyrimo apribojimus: imtis buvo nedidelis (43 dalyviai), intervencijų laikotarpiai santykinai trumpi, o tyrime dalyvavo tik jauni vyrai. Reikalingi ilgesni tyrimai ir įvairesnės populiacijos (įskaitant moteris, vyresnius suaugusiuosius ir paauglius), kad būtų įvertinta lėtinių ligų rizika ir rezultatai būtų generalizuojami plačiau. Tyrimas taip pat kelia klausimų tolesniems tyrimams apie tarpinius rodiklius, pvz., žarnyno mikrobiomos pokyčius, uždegimo žymenis ir ilgalaikius vaisingumo parametrus.
Ekspertų įžvalgos
Reprodukcinė endokrinologė Dr. Elena Morales, nedalyvavusi tyrime, komentuoja: „Šis tyrimas yra vienas iš aiškiausių pavyzdžių, kad maisto perdirbimo būdas gali turėti akivaizdžių fiziologinių pasekmių. Testosterono ir FSH sumažėjimas — hormonų, esminių vyrų reprodukcinei funkcijai — ypač kelia susirūpinimą, atsižvelgiant į pasaulines tendencijas, rodančias blogėjančią spermatozoidų kokybę. Klinicistai turėtų atsižvelgti į pacientų UPF suvartojimą vertindami nepaaiškinamus metabolinius ar reprodukcinius pokyčius.“
Maisto sistemų tyrėjas Dr. Marco Jensen priduria: „Iš sistemos perspektyvos UPF atsirado kaip sprendimas dėl prieinamumo ir paskirstymo. Tačiau mokslas dabar pamato kompromisus, turinčius poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkos tvarumui. Mažinti ultra-perdirbto maisto vartojimą ir gerinti prieigą prie prieinamų, minimaliai perdirbtų alternatyvų yra prioritetinė politika.“
Praktiniai patarimai
Asmenims: teikite pirmenybę visiems arba minimaliai perdirbtiems maisto produktams — daržovėms, vaisiams, ankštiniams augalams, visoms grūdų formoms, minimaliai apdorotiems pieno produktams, žuviai ir liesai mėsai — ir ribokite supakuotus užkandžius, paruoštus patiekalus bei produktus, kurių ingredientų sąrašą sudaro ilgi, nepažįstami cheminiai pavadinimai.
Tyrėjams ir reguliuotojams: tyrimas pabrėžia griežtesnės maisto sąlyčio cheminių medžiagų priežiūros, aiškesnio perdirbimo lygio ženklinimo ir išplėstų ilgalaikių reprodukcinių bei kardiometabolinių rezultatų tyrimų poreikį.
Išvada
Šis kontroliuojamas tyrimas iš Kopenhagos universiteto rodo, kad ultra-perdirbtas maistas gali didinti riebalinę masę, kelti užteršimo žymenis, susijusius su plastifikatoriais, ir mažinti svarbius reprodukcinius hormonus sveikiems jauniems vyrams — net kai kalorijos ir pagrindinė maistinė sudėtis yra suderintos. Rezultatai sustiprina mokslinį ir politikos susidomėjimą maisto perdirbimo vaidmeniu kaip nepriklausomu rizikos veiksniu metabolinei ir reprodukcinei sveikatai. Nors reikalingi tolesni tyrimai, kad būtų patvirtintas ilgalaikis ir populiacinis poveikis, šis darbas palaiko praktinius žingsnius mažinant UPF vartojimą ir peržiūrint gamybos bei pakuočių praktikas, galinčias įvesti endokrininės sistemos trikdžius sukeliančius teršalus.
Šaltinis: sciencealert
Komentarai