Pyktis ir jo valdymas: Mitas apie išliejimą bei nauji moksliniai požiūriai

Mokslinis požiūris į pyktį: kaip paneigtas išliejimo mitas

Ilgą laiką tiek visuomenėje, tiek kai kuriuose psichologijos sluoksniuose vyravo įsitikinimas, kad pyktį būtina išreikšti išoriškai – tarsi garą išleisti iš slėginio katilo. Tačiau 2024 metais paskelbta plataus masto meta-analizė šį įsitikinimą paneigė ir iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie efektyvų pykčio valdymą bei psichikos sveikatą.

Išsamų tyrimą, atliktą Ohajo valstijos universiteto mokslininkų, sudarė 154 įvairius amžius, kultūras ir etnines grupes apimančių tyrimų analizė – iš viso daugiau nei 10 000 žmonių patirtys. Gautos išvados meta iššūkį katarsio (išlaisvinimo per išreiškimą) teorijai, kuri teigia, kad pyktį išreiškiant agresyviai ar emocingai, jo intensyvumas sumažėja. Priešingai, mokslininkai nustatė, kad nėra pakankamų duomenų, patvirtinančių pykčio išliejimą kaip veiksmingą psichikos sveikatos strategiją, o kai kuriais atvejais tai netgi gali sustiprinti pykčio jausmą.

Tyrimų įžvalgos: kodėl pyktis neišsisklaido ir kas iš tikrųjų padeda

Tyrimo komanda, tarp jų vyresnysis komunikacijos mokslininkas dr. Bradas Bushmanas, pabrėžė, kad pyktį „nuleisti nuo krūtinės“ neduoda tokių rezultatų, kokių tikimąsi. „Pyktį išlieti gali atrodyti gera idėja, tačiau nėra jokių mokslinių įrodymų, pagrindžiančių katarsio teoriją“, – pažymėjo Bushmanas. Šios išvados svarbios tiek klinikinėje psichologijoje, tiek valdyti stresą darbo vietoje.

Raktas slypi skirtume tarp refleksijos ir nuolatinio mintyse sukimosi apie pyktį. Apgalvota situacijos analizė gali skatinti emocinį įsivertinimą bei sveiką reakciją, tačiau nesaikingas pykčio išliejimas dažnai virsta kartojama rutinos – pyktis išgyvenamas vis iš naujo neieškant tikrųjų priežasčių. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad dažnai fizinė veikla (bėgimas, boksas), kaip pykčio iškrova, tik padidina kūno fiziologinį sujaudinimą ir trumpuoju laikotarpiu gali sustiprinti pyktį.

Tyrimas rodo, jog efektyviausias kelias mažinti pyktį – mažinti fiziologinį sujaudinimą, susijusį su šiomis emocijomis. Nepaisant populiarių rekomendacijų, net ir aerobinė veikla, pavyzdžiui, bėgiojimas, gali laikinai padidinti sujaudinimą ir nusverti galimą teigiamą nuotaikos pokytį.

Eksperimentiniai pagrindai: Šachterio-Singerio teorija ir naujos kryptys

Analizės pagrindu tapo Šachterio-Singerio dviejų faktorių emocijų teorija, pagal kurią emociją sudaro tiek fiziologinis sujaudinimas, tiek kognityvinis vertinimas. Tradicinės terapijos, tokios kaip kognityvinė elgesio terapija (KET), dažnai orientuojasi į minčių modelių apie pyktį keitimą, tačiau naujausi tyrimai iškelia fiziologinio reguliavimo svarbą kaip alternatyvą pykčio valdymo procese.

Komunikacijos mokslininkė iš Virdžinijos Sandraugos universiteto ir pagrindinė tyrimo autorė Sophie Kjærvik pasakoja, kad vienas iš šio tyrimo paskatų buvo „pykčio kambarių“, kur žmonės laužo daiktus siekdami palengvėjimo, populiarėjimas. „Norėjome paneigti mitą, kad pykčio išraiška – efektyvus būdas susitvarkyti. Mūsų analizėje matyti, kad fiziologinio sujaudinimo mažinimas – kritiškai svarbus“, – aiškino Kjærvik.

Raminančių ir aktyvinančių strategijų palyginimas

Mokslininkai lygino įvairius pykčio valdymo metodus: sujaudinimą didinančias veiklas (boksas, važiavimas dviračiu ar bėgimas) ir raminančias praktikas, tokias kaip dėmesingo įsisąmoninimo meditacija, lėta joga, gilus kvėpavimas ir progresyvus raumenų atpalaidavimas. Tiriamieji metodai buvo taikomi ir laboratorinėmis, ir realaus gyvenimo sąlygomis.

Rezultatai atskleidė, jog raminančios strategijos (giluminis kvėpavimas, meditacija, švelni mindful joga ar tiesiog trumpos pertraukėlės) nuosekliai mažina pyktį įvairiose žmonių grupėse. Įdomu, kad kai kurios žaismingos, malonumą teikiančios veiklos (pvz., tam tikri kamuolio žaidimai) taip pat padeda sumažinti sujaudinimą, todėl emocinis veiklos kontekstas yra itin svarbus.

Praktinė reikšmė ir ateities perspektyvos

Šios įžvalgos aktualios tiek valdant emocinį stresą santykiuose, mokyklose, tiek dirbant įtemptose profesijose. „Tai yra tikras iššūkis – žmonės supykę nori išsikalbėti ar išlieti pyktį, tačiau mūsų tyrimai rodo, kad iš to gaunamas „geras jausmas“ iš tiesų stiprina agresyvias tendencijas“, – pastebi Bushmanas.

Išsamus pyktio valdymo tyrimas pataria pirmenybę teikti raminančioms technikoms, o ne agresyvioms iškrovos formoms. Trumpos pauzės, raumenų progresyvus atpalaidavimas ar net paprastas iki dešimties suskaičiavimas – patikrinta fiziologinė nauda mažinant pyktį. Be to, įvairūs ištekliai – nuo meditacijos programėlių iki nemokamų video instrukcijų – suteikia galimybę plačiai taikyti šiuos metodus be brangių terapijų poreikio.

Tyrimas taip pat atveria erdvę tolimesniems tyrimams – nors dauguma raminančių metodų yra veiksmingi, būtina gilintis į individualius neurobiologinius skirtumus ir kultūrinius pykčio raiškos ypatumus.

Išvados

2024 metų meta-analizė iš esmės paneigia mitą, kad pykčio išliejimas yra patikimas būdas jį suvaldyti. Pripažinta, kad veiksmingiausiai pyktį mažina fiziologinio sujaudinimo slopinimo, o ne agresijos „išleidimo“ strategijos. Šiandien, kai nuolat susiduriame su stresu ir nusivylimu, šios mokslinės įžvalgos suteikia psichikos sveikatos specialistams ir visiems ieškantiems pokyčių įrankius grįstus įrodymais. Žinutė paprasta: pyktį ne išliejame – o išmokstame nusiraminti.