3 Minutės
Naujos įžvalgos apie didžiųjų zylų santykius
Didžiosios zylės (Parus major) – ryškiai geltonos ir juodos paukštės, dažnai aptinkamos Europos miškuose, ilgą laiką buvo laikomos ištikimybės pavyzdžiu paukščių pasaulyje, ypač per perėjimo sezoną. Tradiciškai manyta, kad šie paukščiai pavasarį sudaro stabilias poras, kartu augina jauniklius, o vėliau, sezono pabaigoje, išsiskiria. Tačiau naujausi tyrimai, publikuoti žurnale Proceedings of the Royal Society B, atskleidė daug sudėtingesnius ir dinamiškesnius šių dažnai sutinkamų paukščių santykių modelius, suteikdami naujų žinių apie didžiųjų zylų socialinį elgesį.
Mokslinis pagrindas: naujas požiūris į paukščių monogamiją
Paukščių monogamija dažnai vertinama kaip laikinas porinis ryšys, susiformuojantis per perėjimą dėl palikuonių auginimo. Didžiosiose zylėse šis sezoninis monogamiškumas laikytas nuspėjamu: išauginus jauniklius, poros „išsiskiria“ iki kitų metų, kaip atsakas į praktinius perėjimo reikalavimus. Vis dėlto, dr. Adelaide Daisy Abraham (Oksfordo universitetas) su kolegomis atskleidė gerokai sudėtingesnę situaciją.
Didžiųjų zylų socialinės dinamikos stebėjimas
Tyrėjai miškuose netoli Oksfordo didžiosioms zylėms pritvirtino miniatiūrines radijo siųstuvų žymas. Šios technologijos dėka mokslininkai galėjo sekti paukščių apsilankymus lesyklose bei nustatyti, kurie individai bendrauja tarpusavyje įvairiomis metų fazėmis. Analizuodami socialinių sąveikų duomenis per trejus metus, komanda galėjo tiksliai atsekti porų likimus per ir po perėjimo sezono.
Rezultatai parodė, kad ne visos poros griežtai nutraukia ryšius vasaros pabaigoje. Nors kai kurios didžiosios zylės atsiskiria netrukus po jauniklių išauginimo, reikšminga dalis paukščių lieka kartu iki žiemos ir iš naujo atnaujina ryšį artėjant kitam perėjimo sezonui. Kitos poros išsiskiria palaipsniui, skirtingais rudens ar žiemos etapais. Tai įrodo, kad didžiųjų zylų poriniai ryšiai priklauso nuo nuolatinių socialinių procesų, o ne tik sezoniškumo.
„Zylės skyrybų“ požymiai ir eiga
Pastebėta, kad paukščiai, kuriems numatytas išsiskyrimas, dar gerokai iki santykių pabaigos rečiau buvo aptinkami kartu prie lesyklų. Pasak dr. Abraham, „mūsų duomenys rodo, kad paukščių santykiai nėra statiški – skyrybos vyksta socialiai motyvuotai, ilgainiui.“ Tai leidžia manyti, kad sprendimą likti poroje ar išsiskirti lemia socialiniai pasirinkimai, o ne tik santykinė galimybė ar buvimas greta, kaip manyta anksčiau.
Platesnė reikšmė gyvūnų socialinio elgesio tyrimams
Šis detalesnis požiūris į paukščių socialines struktūras kelia naujų klausimų elgsenos ekologijoje. Pavyzdžiui, ar „išsiskyrusios“ didžiosios zylės, radusios naujus partnerius, susilaukia tokio pat sėkmingo perėjimo kaip tos, kurios lieka ištikimos? Ar skiriasi jų tėvystės pobūdis ir ar konkurencija dėl partnerio lemia, kurie individai išlieka poroje? Nors vis dar nėra aišku, kas tiksliai skatina šiuos socialinius pokyčius, autoriai pabrėžia, kad būtini ilgalaikiai individų stebėjimai norint suvokti tokio tipo elgsenos sudėtingumą.
Bendraautorius ir elgsenos ekologas dr. Josh Firth (Lidso universitetas) pabrėžė: „Stebėdami atskirus paukščius per kelis sezonus ir metus galime pamatyti, kaip gamtoje formuojasi bei keičiasi ryšiai – to negalėtų parodyti trumpalaikiai tyrimai.“ Toks požiūris būtinas norint suprasti socialinių ryšių evoliuciją laukinių gyvūnų populiacijose.
Išvados
Didžiųjų zylų pulkai slepia kur kas įvairesnius santykius nei matome iš pirmo žvilgsnio; jų santykių dinamika atspindi sudėtingas socialines preferencijas ir sprendimus. Šis tyrimas parodo, kad paukščių elgesio negalima suvesti į paprastas formules – tai įvairialypis reiškinys, vertas gilesnių tyrimų. Gilėjant žinioms apie gyvūnų socialumą, tokie darbai atskleidžia ne tik šalia gyvenančių paukščių išmintį, bet ir primena apie neištyrinėtą sudėtingumą net ir labiausiai pažįstamose gamtos bendrijose.
Šaltinis: royalsocietypublishing
Komentarai