Senovinės raupsų istorijos atskleidimas Amerikoje

Senovinės sveikatos paslapties atskleidimas Amerikoje

Naujausi moksliniai tyrimai iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie raupsų istoriją Amerikoje. Priešingai nei ilgą laiką manyta, jog raupsai į Naująjį pasaulį pateko kartu su europiečių kolonizatoriais XVI a., šiuolaikinė genetinė analizė rodo, kad raupsus sukeliančios bakterijos dabartinėje Čilėje cirkuliavo jau prieš 4 000 metų. Tai keičia ankstesnius ligos atsiradimo ir plitimo laikotarpių suvokimą.

Mycobacterium lepromatosis identifikavimas iki Kolumbinės eros palaikuose

Vokietijos, Argentinos ir Čilės mokslininkų komanda, taikydama pažangius senovinės DNR sekoskaitos metodus, analizavo iš dviejų žmonių skeletų Čilėje paimtus kaulų ir dantų mėginius. Kruopšti genetinė analizė atskleidė DNR, atitinkančią Mycobacterium lepromatosis – vieną iš dviejų bakterijų, sukeliančių raupsus. Šis radinys ypač svarbus, nes Mycobacterium lepromatosis yra daug retesnė už labiau paplitusią Mycobacterium leprae, kuri tradiciškai siejama su Eurasijos regionu ir buvo laikoma pagrindine ligos nešėja pasauliniu mastu.

Argentinos Kordobos nacionalinio universiteto antropologas Dario Ramirezas teigė: „Iš pradžių abejojome rezultatais, nes raupsai Amerikoje iki šiol dažniausiai buvo sieti su kolonijų laikotarpiu. Visgi detalus DNR tyrimas patvirtino lepromatosis rūšį.”

Įprastų teorijų apie raupsų kilmę kvestionavimas

Ilgus dešimtmečius istorikai ir medicinos tyrėjai turėjo nedaug raupsų įrodymų Amerikoje iki europiečių atvykimo, daugiausia dėl retos aiškių ligos žymių turinčių žmonių palaikų išlikimo. Ankstesni M. leprae genomo tyrimai dokumentavo ligos paplitimą Eurazijoje prieš tūkstančius metų, stiprinant mintį, kad raupsai į Ameriką buvo atgabenti europiečių.

Tačiau M. lepromatosis atradimas tūkstančius metų senumo Čilės skeletuose, kaip ir neseniai aptikti panašūs atvejai Kanadoje bei Argentinoje iki kontaktų su europiečiais, reikalauja iš naujo įvertinti raupsų istoriją bei jų plitimo kelius. Tyrėja Kirsten Bos iš Makso Planko evoliucinės antropologijos instituto pažymėjo: „Senovinės DNR tyrimai tampa itin svarbūs nagrinėjant infekcinių ligų kilmę ir ilgalaikį išlikimą Amerikoje. Šiuolaikinė genomika leidžia nustatyti netikėtus patogenus, plečiant mūsų supratimą už tradicinių medicinos prielaidų ribų.“

Poveikis ligų istorijai ir archeogenomikai

Šis naujas senovinių raupsų pėdsakų atradimas pabrėžia bioarcheologijos reikšmę atkuriant ikikolumbinių žmonių sveikatos vaizdą. Amerikos regiono indėnai dar iki europiečių patyrė savitą ligų spektrą, tačiau atskirti endeminius patogenus nuo vėliau įvežtų – iššūkis. Kiekvienas archeologinis radinys pateikia naujų genomų, praplečiančių mūsų žinias apie ligų įvairovę, evoliuciją ir plitimą per tūkstantmečius.

Ypatingai pažymėtina, kad M. lepromatosis vis dar yra menkai ištirta bakterija: ji identifikuota tik visai neseniai, o jos paplitimas ir zoonotinė kilmė tebėra tyrimo objektas. Pastarieji atradimai pabrėžia tikslinių paieškų svarbą ir galimus atradimus, jei aktyviai ieškomi netikėti patogenai. „Žinodami, kad raupsų atvejų buvo Čilėje prieš 4000 metų, dabar galime kryptingai ieškoti jų pėdsakų ir kitur, praplečiant žinias apie senovės ligų ekologiją“, – sako antropologas Rodrigo Noresas iš Kordobos nacionalinio universiteto.

Išvada

Šis svarbus tyrimas atskleidžia, kad raupsai, ypač Mycobacterium lepromatosis, Amerikoje egzistavo gerokai anksčiau nei manyta iki šiol. Tai keičia supratimą apie senovinius žmonių judėjimus ir ligų plitimą. Tobulėjant molekuliniams archeogenetikos metodams, mūsų galimybės sekti sudėtingas infekcijų istorijas tik didės ir leis giliau suvokti žmonijos sveikatos, migracijos ir atsparumo raidą laiko tėkmėje.