5 Minutės
Tūkstančius metų žmonės formavo juos supantį pasaulį, tačiau šiandien mokslininkai vis dažniau vartoja terminą „Antropocenas“, apibūdinantį unikalų Žemės istorijos laikotarpį. Antropocenas – tai era, kai žmogaus veikla pradėjo globaliai keisti planetos klimatą ir ekosistemas. Nors šis terminas dar nėra oficialiai patvirtintas kaip geologinė epocha, jis tapo svarbia sąvoka aplinkosaugos ir klimato moksle, perteikdamas žmonijos daromą, toli siekiantį poveikį Žemės sistemai.
Antropoceno apibrėžimas: kada viskas prasidėjo?
Kokia tiksliai yra Antropoceno pradžia – klausimas, sukėlęs daug diskusijų mokslo bendruomenėje. Siūlomi įvairūs datos variantai: nuo XVII amžiaus pradžios, kai prasidėjo europiečių kolonizacija Amerikoje, iki XX amžiaus vidurio, kai pradėta vykdyti branduoliniai bandymai. Daugelis tyrėjų mano, kad Antropocenui suteikti oficialaus geologinio statuso nereikia – akivaizdūs moksliniai duomenys rodo, kad žmonės fundamentaliai keitė planetą jau keletą šimtmečių.
Vienas iš aktualiausių būdų nustatyti Antropoceno pradžią – ledo grąžinių analizė. Šios iš ledynų ir poliarinių ledo dangų paimtos cilindro formos ledo šerdys fiksuoja ankstesnes atmosferos sąlygas, saugodamos informaciją apie šiltnamio efektą sukeliančias dujas, tokias kaip anglies dioksidas (CO₂) ir metanas (CH₄). 2015 metais Londono universiteto koledžo mokslininkai Simon Lewis ir Mark Maslin, remdamiesi ledo grąžinių duomenimis, pasiūlė ryškų atskaitos tašką – vadinamąjį „Orbis spike“ 1610 metais. Šis išskirtinis CO₂ sumažėjimas sutampa su masiniu miškų atsikūrimu Amerikoje po europiečių atvykimo ir vietinių gyventojų skaičiaus sumažėjimo.
Europos kolonizacijos įtaka šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms
Europiečių atvykimas į Ameriką lėmė masinius gyventojų nuostolius, daugiausia dėl tokių epidemijų kaip raupai. Manoma, kad XVI amžiuje žuvo iki 50 milijonų vietinių gyventojų. Nustojus dirbti žemę, didelės teritorijos apžėlė miškais, kurie sugėrė didelius CO₂ kiekius. Šios dėl demografinių pokyčių atsiradusios miškų atkūrimo pasekmės buvo tokios ryškios, kad atmiešė pėdsaką net Antarktidos ledo sluoksniuose – tai galimai ir pažymi tą akimirką, kai žmogaus veikla pradėjo globaliai daryti įtaką Žemės klimatui.
Šalia anglies dioksido, pastaruoju metu daugiau dėmesio skiriama metanui – kitai svarbiai šiltnamio dujai. Metanas žymiai efektyviau sulaiko šilumą atmosferoje nei CO₂ (apie 80 kartų per 20 metų laikotarpį), nors išlieka atmosferoje tik apie dešimtmetį. Dėl to ledo grąžinių metano duomenys jautriau atspindi staigius aplinkos pokyčius nei anglies dioksido rodikliai.
Nauji tyrimai rodo, kad Antropoceno pradžią galima sieti net su 1592 metais, t.y. 18 metų anksčiau nei „Orbis spike“. Analizuojant ledo šerdyse užkonservuotus metano koncentracijos pokyčius, aptiktas minimalus metano lygis tiksliai praėjus 100 metų po Kristupo Kolumbo atvykimo į Ameriką. Ši informacija stiprina hipotezę, kad apžėlę miškai po masinio gyventojų nykimo lėmė greitą ir pastebimą pasaulinio masto šiltnamio dujų sumažėjimą.
Medžiai kaip metano „rezervuaras“: metano ciklo tyrimai
Kaip miškų atkūrimas Amerikoje nulėmė pasaulinį metano lygio pokytį? Atsakymas slypi sudėtinguose sąveikose tarp medžių, mikroorganizmų ir planetos metano balanso.
Drėgnose aplinkose, tokiose kaip tropiniai pelkynai ar Amazonės užliejamos lygumos, medžiai veikia kaip metano perdavimo kanalai – jie transportuoja šią dują iš prisotintų vandeniu dirvožemių į atmosferą. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad sausose vietose augantys miškai – kitaip nei pelkynuose – turi visai kitą vaidmenį. Jų žievėje ir medienos paviršiuje gyvena specializuoti mikroorganizmai, vadinami metanotrofais, kurie naudoja metaną kaip energijos šaltinį, tiesiogiai šalindami jį iš oro. Taip medžiai tampa svarbia natūralia „metano kriaukle“, padedančia mažinti atmosferos metano kiekį.
Be to, atkurti miškai keičia ir vandens apytaką – tankus miškų pažeminis vainikas sulaiko daugiau kritulių ir, per išgarinimą bei transpirciją, grąžina juos į atmosferą, todėl mažiau vandens patenka į dirvožemį ir pelkes. Kadangi pelkės yra pagrindinis natūralus metano šaltinis, jų plotų mažėjimas dėl mažesnio vandens patekimo riboja ir metano emisijas. Šių dviejų veiksnių – didesnio metano pasisavinimo miškuose ir mažėjančių pelkių išskyrimų – derinys gali paaiškinti XVI a. pabaigoje ledo grąžiniuose fiksuotą žemiausią metano lygį.
Ledo grąžiniai: langas į praeitį ir ateitį
Ledo šerdžių analizės ir ekologinių modelių derinimas leidžia detaliai atskleisti žmonijos poveikį aplinkai. Šie sušalę archyvai ne tik perteikia dramatiškas Europos kolonizacijos pasekmes, bet ir fiksuoja dar ankstesnį priešistorinių žemdirbių pėdsaką. Viduriniame holocene (maždaug prieš 5 000–8 000 metų) augusi žemdirbystė ir miškų kirtimas galimai paskatino nuosekliai didėti metano koncentracijai, ką patvirtina Antarktidos ledo mėginiai.
Nuolatinis klimato istorikų ir miškų ekologų bendradarbiavimas leidžia atskleisti dar daugiau subtilių žmogaus ir pasaulio ekosistemų sąsajų. Egzistuoja vis daugiau įrodymų apie miškų vaidmenį reguliuojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų apytaką – mūsų supratimas apie šias sistemas toliau gilėja.
Žmogaus ir gamtos ryšys per amžius
Ką iš tiesų atskleidžia Antropoceno ieškojimai? Nuo priešistorinės žemdirbystės iki dramatiškų poslinkių po Europos kolonizacijos, žmogaus veiklos pėdsakai įspausti pačioje Žemės atmosferoje. Oro burbuliukai senuose ledo sluoksniuose liudija ne vien klimato kaitą – jie atspindi ir gilią, abipusę žmogaus bei gamtos sąsają, susiformavusią per šimtmečius ir apimančią visas žemynus.
Nepaisant to, kad Antropocenas vis dar oficialiai neapibrėžtas, moksliniai duomenys aiškiai rodo: žmogus visada buvo neatsiejamas nuo natūralios aplinkos, formavo ją ir pats buvo jos formuojamas. Šio palikimo suvokimas itin svarbus ne tik atkuriant mūsų planetos aplinkos istoriją, bet ir priimant sprendimus šių dienų greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Išvada
Antropoceno kilmės tyrimai suteikia vertingų įžvalgų į žmogaus nulemtus planetos pokyčius. Ledo grąžiniai, atmosferos chemijos ir ekosistemų tyrimai rodo, kad žmonių įtaka klimatui ir šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms prasidėjo dar XVI amžiuje, o galbūt ir anksčiau, su žemės naudojimo pokyčiais pradėjusiais keisti gamtinius ciklus. Šie atradimai pabrėžia ilgalaikį ir transformuojantį žmonijos bei Žemės gamtos sistemų ryšį – santykį, kuris toliau formuoja mūsų planetos ateitį.
Komentarai