Nauji atradimai: paslėpta biologinė įvairovė Naujosios Zelandijos Alpių regionuose

Paslėptos biologinės įvairovės atradimas Naujosios Zelandijos Alpių zonose

Mokslininkai Naujosios Zelandijos Pietų salos kalnuotose Alpių teritorijose atliko išskirtinį atradimą – aptiktas visiškai naujas šokliaspalvių vorų (Salticidae) genties atstovų tipas. Šis iki šiol mokslui nežinomas gentis pavadinta Ourea – pagal graikų mitologijos kalnų dievus. Gentį sudaro 12 atskirų rūšių, kurios puikiai prisitaikiusios prie kalnuoto reljefo – vorai yra beveik nepastebimi tarp akmenų, kol nejuda. Šis atradimas ženkliai išplečia žinias apie arachnidų – vorų – biologinę įvairovę Naujosios Zelandijos izoliuotose aukštikalnių ekosistemose.

Ekstremalios Alpių buveinės: iššūkiai ir prisitaikymas

Naujosios Zelandijos Alpių zonos užima apie 11% šalies sausumos ploto ir išsidėsčiusios virš medžių ribos, bet žemiau pastovios sniego linijos. Šiose aukštumose vyrauja atšiaurios bei nuolat kintančios sąlygos: vasarą gyventojai patiria stiprią ultravioletinę spinduliuotę, žiemą – ilgai trunka sniego bei ledo danga, pučia stiprūs vėjai, siekiantys iki 180 km/h (112 mylių/val.), o temperatūra svyruoja nuo -15°C iki 27°C (nuo 5°F iki 80°F). Tik ypatingai prisitaikiusios rūšys, tokios kaip Ourea, geba išgyventi tokiose ekstremaliose aplinkose.

Ekspedicija ir identifikacija: Ourea genties atradimas

Biologai Robin Long, Cor Vink ir Adrian Paterson iš Linkolno universiteto surengė intensyvius tyrimus įvairiose Pietų salos Alpių ir subalpių akmenuotose vietose. Nuoseklaus darbo metu jie surinko daugiau nei 170 vorų egzempliorių, dažniausiai pagautų, kai šie bėga uolomis arba slapstosi šilko išklotose akmenų properšose. Specialistų teigimu, Ourea atstovai pasižymi išskirtiniu maskuojančiu koloritu bei kūno sandara – jie beveik neatskiriami nuo akmenų fono, kol nejuda. Didžioji dauguma naujų rūšių pastebėtos tik Alpių zonoje – dvi rasta kiek plačiau, virš medžių ribos.

Ekologinė niša ir maskavimasis

Daugelis Ourea vorų pastebėti ant kerpėmis padengtų uolų. Mokslininkų manymu, kerpės užtikrina stabilesnę terpę bei sukuria smulkius mikrohabitatinius plotelius, kur randa tinkamo grobio. 12 rūšių skiriamieji požymiai nustatyti išsamiai mikroskopiškai analizuojant lytinius organus – tai dažna taksonominė metodika šokliaspalviams vorams nustatyti, nes išoriniai bruožai dėl prisitaikymo prie aplinkos būna klaidinantys.

Mokslo reikšmė ir perspektyvos

Naujų Ourea rūšių identifikavimas atkreipia dėmesį į menkai ištirtą Naujosios Zelandijos šokliaspalvių vorų įvairovę. Iki šio atradimo buvo aprašyta tik apie ketvirtadalis vietinės šių vorų faunos. Sudėtingas prisitaikymas bei slaptas šių aukštikalnių rūšių gyvenimo būdas pabrėžia, kaip svarbu atlikti nuoseklius biologinės įvairovės tyrimus sunkiai pasiekiamose ir ekstremaliomis klimato sąlygomis pasižyminčiose vietose. Kaip sako tyrėjai, „Nedokumentuoti vorai atskleidžia, kiek daug dar tebėra paslėpta išskirtinėse Naujosios Zelandijos aukštikalnių ekosistemose“.

Išvados

Ourea genties atstovų aptikimas tarp Naujosios Zelandijos Pietų salos Alpių akmenų ženkliai papildo regiono voragyvių įvairovės katalogą. Šis radinys akcentuoja lauko tyrimų svarbą atokiose buveinėse ir atskleidžia, kiek daug dar galima sužinoti apie gyvybės atsparumą ir prisitaikymą ekstremalioms sąlygoms. Toliau tęsiant tyrimus, tikėtina bus atrasta dar daugybė sunkiai pastebimų rūšių, kurios praplės žinias apie evoliucijos procesus, kalnų ekologiją ir paslėptą gyvybės tinklą Naujosios Zelandijos kalnuotose vietovėse.