2 Minutės
Apolono eros paslapties atskleidimas
Daugiau nei penkiasdešimt metų po to, kai pirmieji astronautai iš „Apollo“ programos išsilaipino Mėnulyje, mokslininkai ir toliau atranda naujų įžvalgų analizuodami grąžintus Mėnulio mėginius. Vieni iš įdomiausių radinių – nesuskaičiuojama daugybė mikroskopinių oranžinių stiklo rutuliukų, išsibarsčiusių negyvoje Mėnulio paviršiaus dangoje. Šie rutuliukai, pirmą kartą aptikti dar „Apollo“ misijų metu, iki šiol žavi planetų mokslininkus, siekiančius išsiaiškinti jų kilmę ir reikšmę.
Seni vulkaniniai Mėnulio stiklo rutuliukų ištakos
Dešimtmečius trukę tyrimai patvirtino teoriją, jog šie oranžiniai rutuliukai susiformavo prieš daugiau nei tris milijardus metų intensyvaus Mėnulio vulkanizmo laikotarpiu. Skirtingai nei Žemėje, kur vulkaninė ir tektoninė veikla vis dar vyksta, Mėnulio ugnikalniai jau seniai užgeso. Tačiau senovėje, besiveržiant Mėnulio ugnikalniams, į kosmoso beveik vakuuminę erdvę buvo išsviesta medžiaga. Šioje šaltoje aplinkoje išsilydžiusi lava greitai atvėso ir susiformavo mažyčiai stikliniai rutuliukai, kurių kiekvienas mažesnis už smiltelę. Neturint Mėnuliui atmosferos, šie rutuliukai išliko nepakitę šimtmečius, nesunaikinti oro ar vandens erozijos.
Išskirtiniai pasiekimai taikant pažangius analizės metodus
Naujausi analitinės technologijos proveržiai leido tyrėjams itin tiksliai išnagrinėti paslaptingus Mėnulio stiklo rutuliukus. Pasitelkus skenuojančiąją elektroninę mikroskopiją ir rentgeno spektroskopiją, mokslininkams pavyko atskleisti unikalią informaciją, užfiksuotą kiekviename mikro rutuliuke. Kaip teigia Vašingtono universiteto fizikos profesorius dr. Ryan Ogliore, bendrakursis būsimo mokslinio straipsnio žurnale „Icarus“ autorius: „Šiuos mėginius turime jau 50 metų, tačiau tik dabar turime technologijas jiems visiškai suprasti.“
Kiekvienas rutuliukas pasižymi išskirtinėmis savybėmis – įvairiomis spalvomis, formomis ir cheminėmis sudėtimis, kurios liudija apie Mėnulio geologijos audringą istoriją. Dalies jų susidarymas primena vulkaninius procesus Žemėje – pavyzdžiui, garsiąsias Havajų lavos fontanų išsiveržimus. Visgi, Mėnulio sąlygos paliko rutuliukams savitus bruožus.
Atsargus tvarkymas ir išsaugojimas
Kadangi grąžinti „Apollo“ mėginiai gali reaguoti su Žemės deguonimi ir kitomis medžiagomis, tyrėjų komanda ypač kruopščiai vengė jų kontakto su oru. Toks preciziškas mėginių išsaugojimas buvo būtinas siekiant užtikrinti jų autentiškumą ir mokslinio tyrimo patikimumą.
Mūsų supratimo apie Mėnulio evoliuciją formavimas
Šie atradimai žymiai praplečia supratimą apie Mėnulio praeitį, atskleisdami, kad kažkada ši dangaus kūnas buvo valdomas sprogstamojo vulkanizmo. Kaip pastebėjo dr. Ogliore, tyrinėti šiuos stiklo rutuliukus – tarsi skaityti senovinį Mėnulio vulkanologo dienoraštį. Šių smulkių geologinių liekanų duomenys užfiksuoja, kaip Mėnulis iš aktyvaus, lydyto kūno tapo ramiu, krateriais nusėtu mūsų draugu kosmose.
Išvada
Modernių technologijų ir ilgalaikio žmonių smalsumo dėka mokslininkams pagaliau pavyksta atskleisti senąsias Mėnulio oranžinių stiklo rutuliukų paslaptis. Šie atradimai ne tik nušviečia mūsų artimiausio kaimyno vulkaninę praeitį, bet ir suteikia daugiau žinių apie planetų evoliuciją visoje Saulės sistemoje. Pristatant naujas tyrimų galimybes, „Apollo“ palikimas ir toliau skatina pažangą Mėnulio moksle.
Komentarai