4 Minutės
Ugnies kontrolė ir panaudojimas yra vienas iš reikšmingiausių žmonijos priešistorės lūžių, smarkiai paveikusių žmogaus evoliucijos kryptį. Įvaldę šią elementarią jėgą, mūsų protėviai galėjo gaminti maistą, apšviesti būstus naktį, ištverti šaltą klimatą ir kurti sudėtingesnius įrankius. Akivaizdu, kad be ugnies nebūtų buvę nei pramoninės revoliucijos, nei ankstyvųjų vaistų, nei meninės kūrybos pradmenų.
Tačiau tikslus ugnies panaudojimo atsiradimas ir pirminės priežastys tebėra intensyvių diskusijų objektas. Nors tradiciškai manyta, kad ankstyvieji žmonės daugiausia naudojo ugnį maistui ruošti, naujausi tyrimai šią prielaidą kelia abejonių ir siūlo labiau niuansuotą mūsų protėvių išgyvenimo strategijų supratimą.
"Maisto gaminimo hipotezės" permąstymas: nauji tyrimai apie ugnies panaudojimą
Ilgą laiką vyravusi mokslinė nuomonė teigė, kad ugnies įvaldymas buvo laipsniškas procesas, ypač reikšmingas tokioms rūšims kaip Homo erectus. Plačiai priimta „Maisto gaminimo hipotezė“ tvirtino, jog ugnis buvo daugiausia naudojama mėsos gaminimui, kas galėjo lemti esminius evoliucinius pokyčius – trumpesnę virškinimo sistemą ir didesnes smegenis žmogaus protėviams.
Tačiau vis daugiau naujų tyrimų keičia šią nuostatą, rodydami, jog pirmieji homininai ugnį naudojo ne maistui ruošti. Ankstyviausias ugnies pritaikymas galėjo būti praktinis – sumedžiotos mėsos apsauga nuo maitėdų ir jos išsaugojimas. Modernios archeologinės analizės rodo, kad pirmosiomis žmonijos istorijos stadijomis ugnis buvo uždegama tikslingai, siekiant apsaugoti vertingus gyvūnų kūnus, o ne kasdieniam maisto ruošimui.
Archeologiniai įrodymai: selektyvus ir strategiškas ugnies naudojimas
Archeologė dr. Miki Ben-Dor, šios srities ekspertė, pabrėžia, kad ugnies naudojimo pradžia tebėra viena karščiausių diskusijų paleoantropologijoje. Yra tvirtų įrodymų, jog nuo maždaug prieš 400 tūkst. metų ugnis rutiniškai buvo naudojama maisto gamybai, šildymui ar apšvietimui. Tačiau laikotarpyje, besitęsiančiame daugiau nei milijoną metų atgal, mokslininkų nuomonės išsiskiria. Daugumoje daugiau kaip milijono metų senumo vietovių nuolatinės ugnies naudojimo žymių nerandama. Net ir ten, kur surandama žemių apie ugnį, kepintos mėsos pėdsakų dažniausiai neaptinkama. Tai leidžia daryti išvadą, jog Homo erectus ir kiti ankstyvieji homininai ugnį naudojo itin selektyviai ir tik itin vertingiems tikslams.
Sporadiškos ir atrankinės ugnies liekanos byloja apie svarbią motyvaciją. Juk ugnies įžiebimas ir palaikymas buvo sunkus darbas, tad tai galėjo būti daroma tik esant svarbiam poreikiui. Pasak Ben-Dor ir jos kolegų, viena iš pagrindinių priežasčių galėjo būti mėsos apsauga nuo gedimo ar konkurentų – ypač kai buvo sumedžiojama stambių gyvūnų.
Mėsos saugojimo reikšmė stambių gyvūnų trūkumo sąlygomis
Tyrėjų komanda išanalizavo devynias paleolito archeologines vietas, datuojamas nuo 1,8 mln. iki 800 tūkst. metų; šešios iš jų Afrikoje, viena Ispanijoje. Jie taip pat tyrė šiuolaikinių medžiotojų-rankiotojų bendruomenių praktiką, norėdami suprasti maisto saugojimo ir resursų valdymo modelius.
Tyrimai atskleidė, kad šiose vietovėse aptikta daug stambių gyvūnų liekanų – dramblių, begemotų, raganosių. Šios rūšys buvo itin vertingos ankstyviesiems žmonėms kaip maisto šaltinis. Pavyzdžiui, vieno dramblio mėsa ir riebalai galėjo aprūpinti 20–30 žmonių grupę net keletą savaičių, todėl išsaugojimas buvo itin svarbus.
Ten, kur nebuvo užtikrinto kito didelio laimikio, apsaugoti tokį kalorijų šaltinį nuo gedimo ir konkurentų buvo būtinybė. Tokiu atveju ugnis tapo priemone ne tik šilumai ar gaminimui, bet ir grobio apsaugai bei džiovinimui arba rūkimui – iš esmės, ankstyva maisto atsargų saugojimo technologija.
Ekspertų požiūriai ir platesnė evoliucinė reikšmė
Profesorius Ran Barkai, vienas iš tyrėjų, pabrėžia: „Manome, jog svarbiausia pagrindinė ugnies naudojimo priežastis buvo didelių gyvūnų skerdenų saugojimas ir resursų gynimas nuo konkurentų bei aplinkos poveikio. Maisto gaminimas galėjo būti tik šalutinis reiškinys, o ne pagrindinis tikslas.“
Ši teorija dera su bendra išvada, kad stambių gyvūnų mažėjimas iš esmės skatino elgsenos ir technologines naujoves visoje žmonijos priešistorėje. Retėjant prieinamiems milžiniškiems gyvūnams, ankstyvieji žmonės buvo priversti ieškoti naujų išgyvenimo strategijų bei įrankių – tame tarpe ir ugnies valdymo.
Išvados
Naujas požiūris į ugnies reikšmę žmonių istorijos aušroje atskleidžia svarbų ankstyvosios priešistorės sluoksnį. Ugnies atradimas buvo glaudžiai susijęs ne tik su maisto gaminimu, bet ir su būtinybe išsaugoti vertingą mėsą bei apsisaugoti nuo konkurentų. Mažėjant didelių grobio gyvūnų, ugnies panaudojimas tapo būtinas ne vien gyvybingumui palaikyti, bet ir pačiam išlikimui. Šis žmonijos santykio su ugnimi vystymasis parodo, kaip žmogiškas išradingumas ir gebėjimas prisitaikyti nuolat buvo veikiamas aplinkos iššūkių ir kovos dėl resursų. Nuolatiniai archeologiniai bei tarpdisciplininiai tyrimai ir toliau gilinasi į šiuos žmogaus evoliucijos formavimosi etapus.
Komentarai