3 Minutės
Neįprastas gamtos reiškinys patraukė pasaulio dėmesį – žvejys prie Kanados krantų, Labradoro jūroje, užfiksavo retą, juodos spalvos ledkalnį. Šį sparčiai plintantį vaizdo įrašą gegužės viduryje įrašė Hallur Antoniussen laive „Saputi“. Lyg suodžiais padengtas ir net į deimantą panašios formos ledkalnis smarkiai išsiskyrė iš dažniausiai poliarinėse srityse matomų blyškiai melsvų ar baltų ledų. „Esu matęs ledkalnių, kurie atplaukia į krantą su į juos įstrigusiais akmenimis, bet šis – visai kitoks. Jis ne tik juodas – jo forma beveik deimanto“, – komentavo Antoniussen per CBC Radio interviu.
Kodėl ledkalniai būna skirtingų spalvų?
Dažniausiai žmonės įsivaizduoja ledkalnius kaip baltus ar šviesiai mėlynus, plūduriuojančius šaltais Šiaurės Atlanto ar Arkties vandenimis. Šis vaizdas atsiranda, nes naujo, ką tik susiformavusio ledo viduje gausu oro burbuliukų, kurie išsklaido šviesą. Senstant ledkalniams, spaudimas išspaudžia šiuos oro tarpus, todėl ledas tampa skaidresnis, panašus į stiklą. Tuomet šviesa prasiskverbia giliau, raudonieji jos bangos ilgiai sugeriami, o mėlynieji atspindimi, todėl seni ledkalniai įgauna ryškiai mėlyną atspalvį.
Tačiau ledkalniai gali nustebinti ir kitomis spalvomis, priklausomai nuo jų susidarymo mechanizmų ir juose įstrigusių medžiagų. Pavyzdžiui, žali ledkalniai savo atspalvį įgauna iš geležies oksidų, kurie suteikia geltoną spalvą, sumaišytą su natūralia ledkalnio mėlyna, gaunamas žalsvas tonas. Išskirtinai reti juodi ar tamsiai pilki ledkalniai susiformuoja, kai į ledą įstringa tamsių nuosėdų, vulkaninių pelenų ar kitų uolienų dalelių. Kai ledynai juda arba ledkalniai atsiverčia, jie gali surinkti daugiau medžiagos nuo akmenuotų krantų, suteikdami ledui tamsią spalvą.
Kaip susiformavo šis juodas ledkalnis?
Šis ypatingai tamsus ledkalnis, nufilmuotas Antoniussen, glaciologų ypač domina dėl vienodos ir išraiškingos spalvos. Pasak Kanados Memorial universiteto glaciologo dr. Levo Tarasovo, viena iš pagrindinių versijų – ledkalnis galėjo atskilti nuo ledyno, kuris, judėdamas žeme, sukaupė daug nuolaužų ir nuosėdų. Ledynai, slenkantys link jūros, tarsi konvejeriai perneša uolienas ir dirvožemį, kurie įauga į ledą. Dr. Tarasovas pastebi, kad nedideli ledkalnių fragmentai su nuosėdomis pastebimi tokiose vietose kaip Grenlandija, tačiau tokio tamsumo ir vientisumo ledkalnis rodo, jog jis gali būti itin senas – gali būti nuo 1 000 iki 100 000 metų amžiaus.
Kita hipotezė sieja spalvos kilmę su vulkaniniais procesais. Dideli vulkanų išsiveržimai gali užberti ledynus suodžiais ar pelenais, kurie užšąla lede ir išryškėja, kai ledkalnis atsiskiria nuo ledyno ir įplaukia į vandenyną. Yra svarstymų, kad panašios tamsios dėmės gali atsirasti netgi nuo meteoritų smūgių sukelto purvo, nors šiam atvejui konkrečių įrodymų dar nėra.
Kodėl šis atradimas svarbus?
Reto juodo ledkalnio stebėjimas suteikia naujų galimybių glaciologams ir klimato tyrėjams analizuoti, kaip formuojasi ir kinta ledkalniai bei kokios geologinės ar klimatinės jėgos juos veikia. Tokie ledkalniai padeda atsekti senų ledynų judėjimo maršrutus, stebėti klimato kaitos poveikį poliarinėse srityse, taip pat atkurti praeities vulkaninių ar net meteoritinių įvykių istoriją. Tačiau šių itin retų ledkalnių pavyzdžių surinkimas iš jūros tebėra sudėtingas.
Išvados
Juodo ledkalnio prie Kanados krantų atradimas sukėlė didžiulį susidomėjimą ir dar kartą priminė apie sudėtingus procesus, vykstančius poliarinėse Žemės srityse. Tiksli šio ledkalnio kilmė gali taip ir likti neišaiškinta, tačiau natūralūs tyrimai rodo gilų geologinį ir aplinkos procesų pėdsaką – nuo ledynų veiklos, nuosėdų pernašos iki vulkaninių išsiveržimų pėdsakų. Ilgalaikiai stebėjimai ir tyrimai ateityje gali padėti atskleisti dar daugiau paslapčių iš užšalusių Žemės pakraščių gelmių.
Komentarai