3 Minutės
Katinų Murkimo Genetikos Atvėrimas
Šimtmečius švelnus naminių kačių murkimas buvo laikomas ikonišku katės pasitenkinimo ir komunikacijos simboliu, tačiau tikslios genetinės šio raminačio garso priežastys ilgą laiką išliko neaiškios. Naujas Kyotės universiteto (Japonija) biologų tyrimas gali pagaliau atskleisti šios unikalios katės elgsenos genetines šaknis, keisdamas mūsų supratimą apie kačių biologiją ir žmonių bei kačių santykius.
Mokslinis Kontekstas: Kodėl Katės Murkia
Naminės katės (Felis catus) gyvena šalia žmonių jau tūkstančius metų, tačiau ekspertai vis dar diskutuoja tiek apie evoliucinę murkimo funkciją, tiek apie biologinius šios elgsenos paleidiklius. Nors dažnai manoma, kad katės murkia atsipalaidavusios, jos tą patį daro ir susižalojusios ar patirdamos stresą. Be to, vis dar neaišku, ar didelių laukinių kačių (pvz., liūtų ar leopardų) žemo dažnio vokalizacijos laikytinos tikru murkimu, tad genetinių tyrimų šioje srityje labai reikia.
Kyotės Universiteto Tyrimas: Kačių Vokalizacijos Genetinis Pagrindas
Tyrėjų komanda, vadovaujama biologės Yume Okamoto, išanalizavo 280 naminių kačių DNR mėginius bei savininkų pateiktus elgsenos duomenis. Pagrindinis tyrimo dėmesys skirtas androgenų receptorių genus reguliuojantiems genams, kurie žinomi kaip atsakingi už testosterono poveikį ir įtakojantys įvairią gyvūnų elgseną, įskaitant vokalinę komunikaciją.
Pagrindinis Atrasta: Androgeno Receptoriaus Genas
Tyrėjai nustatė, kad yra ryšys tarp murkimo dažnumo ir specifinės geno versijos: katės, turinčios trumpesnį androgenų receptoriaus geno variantą, pagal šeimininkų pastebėjimus murkė dažniau. Berniukai katinai su trumpuoju geno variantu ilgiau ir dažniau vokalizavo bendraudami su žmonėmis.
Tai rodo, kad androgenų receptorių geno ilgis gali daryti įtaką testosteronui jautriam elgesiui – vienam jų priskiriama ir kačių vokalizacija. Palyginę šį geną tarp 11 skirtingų kačių rūšių, mokslininkai pastebėjo, kad geno ilgoji versija rastos tik naminėse katėse, tuo tarpu artimiausi laukiniai giminaičiai, tokie kaip žvejinė katė (Prionailurus viverrinus) ar Bengalo katė (Prionailurus bengalensis), šios mutacijos neturėjo. Tai leidžia manyti, kad ši geno versija susiformavo naminių kačių domestikacijos metu.
Papildomai nustatyta, kad grynaveislės katės dažniau turi ilgąjį geno variantą nei mišrūnai ar benamės katės. Tyrėjų nuomone, nuolat tarp žmonių gyvenančios katės gali mažiau priklausyti nuo vokalinės komunikacijos išgyvenimui, todėl tokie bruožai dažniau išlieka. Taip dar labiau patvirtinama hipotezė, kad murkimas bei vokalizacija padeda katėms gauti dėmesio, paramos ir stiprina išlikimą bendraujant su žmonėmis ar kitomis katėmis.
Platesnė Prasmė: Ne Vien Tik Pasitenkinimas
Svarbu suvokti, kad katės murkia ne vien džiaugsmo akimirkomis. Murkimas pasireiškia ir esant traumoms ar stresui, todėl kai kurie mokslininkai mano, kad murkimas gali turėti gydomąjį poveikį ir padėti atsigauti.
Be to, naujausi anatomijos tyrimai parodė, jog katės balso stygose yra specialūs minkšti audiniai, sudarantys 25–30 Hz dažnio murkimą net be aktyvios raumenų veiklos. Tai įrodo, kad ramus murkimas iš dalies yra savaiminis fiziologinis procesas.
Kaip pabrėžia tyrimo vadovė Yume Okamoto, „Mūsų tyrimas leidžia geriau pažinti kates ir prisidėti prie laimingesnių žmonių ir kačių santykių kūrimo.“
Išvados
Genetinių variantų, susijusių su kačių murkimu, identifikavimas yra reikšmingas proveržis kačių genetikoje ir elgesio moksluose. Atskleidus, kaip genai daro įtaką vokalinei komunikacijai, šie tyrimai atsako į seniai iškeltus klausimus dėl gyvūnų elgesio, o taip pat atveria naujų galimybių gerinti žmonių bei gyvūnų tarpusavio santykius ir geriau suprasti sudėtingą kačių ir žmonių koevoliuciją.
Komentarai