4 Minutės
Įvadas: Nuolatinė blakių grėsmė
Blakės (Cimicidae) persekioja žmoniją jau dešimtis tūkstančių metų ir laikomos vienais seniausių urbanistinių kenkėjų. Naujausi genominiai tyrimai atskleidžia, kad šie vabzdžiai prie gyvenimo šalia žmonių prisitaikė jau civilizacijos aušroje – gerokai prieš atsirandant antibiotikams, pesticidams ar net pačioms miestų bendruomenėms. Nepaisant periodinių kontrolės priemonių, įskaitant stiprių insekticidų įvedimą, blakės demonstruoja išskirtinį atsparumą, gebėjimą prisitaikyti ir įspūdingą evoliucinę partnerystę su žmonėmis, kuri ir šiandien kelia iššūkių miesto kenkėjų kontrolei.
Blakių evoliucinė kilmė
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad blakės egzistuoja dar nuo dinozaurų eraus ir priklauso vienai iš seniausių vabzdžių linijų Žemėje. Vis dėlto reikšmingas žmogaus ir blakių ryšys užsimezgė maždaug prieš 60 tūkst. metų, kai ankstyvieji Homo sapiens pradėjo palikti urvus ir formuoti sudėtingesnes bendruomenes. Virdžinijos technologijos universiteto entomologų atliktas tyrimas analizavo dviejų skirtingų blakių populiacijų genomus: vienos prisitaikiusios maitintis šikšnosparniais – jų pirminiais šeimininkais, kitos – žmonėmis. Rezultatai parodė, kad kuriantis žmonių bendruomenėms dalis blakių perėjo nuo šikšnosparnių prie žmogaus ir nuo tada evoliucionavo greta mūsų.
Genominiai duomenys ir istoriniai populiacijos pokyčiai
Tyrimo vadovė Lindsey Miles aiškina: „Mūsų tikslas buvo stebėti efektyvios populiacijos dydžio pokyčius – kiek individų iš tikrųjų prisidėjo prie kitos kartos, nes tai padeda suprasti svarbiausius rūšies praeities įvykius.“ Tiek šikšnosparnius, tiek žmogų pasirinkusios blakių populiacijos išgyveno nuosmukį per paskutinį ledynmetį. Vis dėlto šikšnosparniais mintanti linija visiškai neatsigavo, o žmonių blakių populiacija atsigavo ir suklestėjo augant žmonių gyvenvietėms, patvirtindama prielaidą, jog blakės – pirmasis urbanistinis žmonių kenkėjas.
Artima blakių sąsaja su žmogumi taip pat lėmė sumažėjusią genetinę įvairovę – dėl šios priežasties žmonių blakės ryškiai skiriasi nuo laukinių ir yra stipriai prisitaikiusios maitintis žmogaus krauju.
Įspūdingas atsparumas ir prisitaikymas
Blakių gebėjimas išgyventi lėmė jų išlikimą nepaisant besikeičiančio klimato, cheminių priemonių bei miestų plėtros. XX a. viduryje, išplitus insekticidui DDT, blakės praktiškai buvo beveik išnaikintos. Tačiau neilgam – po kelių metų blakių populiacijos sugrįžo, išsiugdžiusios naują atsparumą cheminėms priemonėms. Ši greita adaptacija pabrėžia jų evoliucinį lankstumą ir kenkėjų kontrolės sudėtingumą miestų aplinkoje.
Intensyvi urbanizacija, globalizacija bei augantis tarptautinis turizmas nuo XX a. pabaigos smarkiai išaugino blakių protrūkius visame pasaulyje. Pavyzdžiui, 2006 m. Australijoje blakių invazijos atvejų padaugėjo net 4500 proc., o šiandien šie kenkėjai aptinkami beveik visuose didžiuosiuose JAV ir kitų išsivysčiusių šalių miestuose – įskaitant tankiai apgyvendintus urbanistinius centrus Irane ir kitur.
Mokslinės ir visuomenės sveikatos reikšmės
Nors blakės vertinamos kaip erzinantys kenkėjai, jos nėra žinomos kaip ligų pernešėjos. Jų įkandimai gali sukelti stiprų niežulį ir odos uždegimą, tačiau tyrimai nepatvirtina, kad jos perduotų pavojingus žmonėms patogenus. Tai svarbus skirtumas, lyginant su uodais ar erkėmis, kurie dažnai platina ligas.
Blakių atsparumas ir prisitaikymas svarbus moksliniams tyrimams. Supratimas, kaip blakės taip greitai išsiugdo atsparumą cheminėms priemonėms, padeda epidemiologams tobulinti kenkėjų plitimo ir sveikatos rizikos modelius augančiuose miestuose, o šios žinios gali būti panaudotos visuomenės sveikatos strategijose ir ateities kenkėjų kontrolėje.
JAV Aplinkos apsaugos agentūra yra parengusi išsamius blakių kontrolės rekomendacijas, kurios pabrėžia ne tik cheminius, bet ir bendruomeninius, aplinkai draugiškus sprendimus. Šie ištekliai leidžia žmonėms ir institucijoms efektyviau valdyti blakių problemas net ir be profesionalių naikintojų įsikišimo.
Blakių ir tarakonų ištvermės palyginimas
Entomologai vis dar svarsto, kuris vabzdys – blakės ar garsiosios vokiečių tarakonai (Blattella germanica) – gali būti ištvermingesni keičiantis planetos sąlygoms. Nors tarakonai prisitaikę prie įvairiausių aplinkų ir minta praktiškai bet kuo, blakės – obligatiniai kraujo siurbėjai, turintys siaurą šeimininkų spektrą. Vis tik, evoliucinė „lenktynės ginklavimosi“ srityje tarp kenkėjų ir žmonių kontroliuojamų priemonių toliau atskleidžia jų atsparumo ir prisitaikymo paslaptis.
Išvada
Blakės simbolizuoja evoliucinį prisitaikymą ir gebėjimą išlikti žmogaus civilizacijos šešėlyje. Per 60 tūkst. metų jos ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo keisdamosis drauge su mumis, apeidamos stipriausius pesticidus ir atsinaujindamos didžiuosiuose pasaulio miestuose. Nors jos neprisideda prie ligų plitimo, jų istorija išlieka unikaliu urbanistinės biologijos, visuomenės sveikatos ir kenkėjų kontrolės sankirtos pavyzdžiu. Mokslui toliau pažįstant blakių genetiką ir elgseną, jos išliks ir toliau tiek įdomiu moksliniu objektu, tiek nuolatiniu miesto gyvenimo iššūkiu.
Komentarai