4 Minutės
Ankstyvosios žydinčių augalų istorijos atradimai
Stulbinantis 123 milijonų metų senumo žiedadulkių atradimas Portugalijoje keičia žydinčių augalų (angiospermų) evoliucijos laiko skalę. Anksčiau mokslininkai manė, kad šie itin įvairūs augalai Žemėje pasirodė vėliau. Tačiau nauji įrodymai rodo, kad gėlės pradėjo plisti po planetą gerokai anksčiau nei manyta, suteikdami naujų įžvalgų į paslaptį, kurią Charlesas Darwinas vadino savo „bjauria paslaptimi“.
Senovinių žiedadulkių svarba
Paleobotanikoje žiedadulkės yra itin svarbūs fosiliniai įrašai. Tyrėjai neseniai aptiko mikroskopines žiedadulkes, kurių plotis siekia tik 0,02 milimetro, įstrigusias pakrantės nuosėdose. Joms buvo nustatytas net 123 mln. metų amžius – tai pati ankstyviausia tiesioginė žydinčių augalų egzistavimo įrodymas, praplėsiantis jų žinomą kilmę daugiau nei dviem milijonais metų. Tai žydinčius augalus iškelia tarp pirmųjų svarbiausių žemės augalų grupių, kurių palikuonių įvairovę šiandien matome savo sodo gėlėse ir natūraliose ekosistemose.
Trumpa evoliucijos apžvalga
Šiandien žydintys augalai (angiospermos) yra gausiausia sausumos augalų grupė, todėl žodis „augalas“ dažnai siejamas būtent su žydinčiomis rūšimis. Tačiau kitos augalų grupės taip pat išliko iki šių dienų. Spygliuočiai – nežydintys sėkliniai augalai – dominuoja daugelyje šiaurinių miškų ir apima aukščiausius pasaulio medžius. Tuo tarpu samanos ir paparčiai, kaip nežydintys augalai, klesti ekologinėse „šešėliuose“, kuriuos meta gėlių iškilimas.
Nors dabar angiospermos yra dominuojančios, jos neegzistavo maždaug tris ketvirtadalius žemės augalų evoliucijos istorijos. Po jų atsiradimo prireikė milijonų metų, kol žydintys augalai pradėjo įvairėti ir užėmė tvirtas pozicijas daugumoje ekosistemų.
Moksliniai metodai: praeities atskleidimas šiuolaikiniais tyrimais
Pagrindinis proveržis įvyko analizuojant nuosėdų mėginius iš dabartinės Portugalijos teritorijos. Naudodami konfesinę lazerinio skenavimo mikroskopiją, mokslininkai aptiko žiedadulkių grūdelius uolienose, susiformavusiose Ankstyvajame Kreidos periode. Tam tikru apšvietimu šios žiedadulkės pasižymi būdingu švytėjimu, todėl tyrėjai galėjo jas tiksliai identifikuoti ir išanalizuoti.
Detali analizė parodė, kad kiekvienas žiedadulkės grūdelis turi tris aiškias vėžes išoriniame paviršiuje – tai tripelių žiedadulkių (trikolpatinės žiedadulkės) bruožas. Šiandien trikolpatinės žiedadulkės randamos daugiau nei 70% žydinčių augalų rūšių, ypač eudikotų grupėje. Izotopinė jūrų kriauklių analizė iš tų pačių nuosėdų sluoksnių leido labai tiksliai nustatyti žiedadulkių amžių ir patvirtinti jų išskirtinį senumą.
Fosilijų įrašų išplėtimas ir patvirtinimas
Prieš šį tyrimą seniausios žinomos trikolpatinės žiedadulkės buvo rastos 1990 m. Vaito saloje, Jungtinėje Karalystėje, ir jų amžius siekė apie 120,4 mln. metų. Portugalijos žiedadulkės yra dar senesnės ir labai panašios į rastąsias Vaito saloje, pabrėždamos ankstyvų žydinčių augalų evoliucinį tęstinumą. Kiti žiedadulkių radiniai rodo, jog egzistavo keletas senovinių linijų, tačiau jų datavimas išlieka sudėtingas.
Pasekmės ir atviros mįslės
Nors atradimas keičia laiko juostą, dar neaišku, ar būtent Portugalija buvo žiedinių augalų kilmės vieta. Gali būti, kad angiospermos pasirodė dar seniau ir kitose pasaulio dalyse. Seniausi trikolpatines žiedadulkes pagaminę augalai priklausė eudikotams – grupei žydinčių augalų, kuri vėliau stipriai paveikė biologinę įvairovę Žemėje.
Profesorius Ulrichas Heimhoferis iš Leibniz universiteto Hanoverio teigia: „Žydinčių augalų atsiradimas kardinaliai pakeitė Žemės biologinę įvairovę.“ Pagrindinė tyrimo autorė dr. Julia Gröndstedt iš Bonos universiteto papildo: „Tačiau kada ir kur šis virsmas prasidėjo, tebėra paslaptis, kurią Darwinas įvardijo kaip savo ‘bjauriąją mįslę’.“
Darwino „bjauri mįslė“ naujų tyrimų šviesoje
Darwinas stebėjosi staigiu žydinčių augalų atsiradimu ir išplitimu, atsižvelgiant į jų trapias struktūras bei netikėtą pasirodymą fosilijų įrašuose. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad evoliucinis virsmas nebuvo toks staigus, kaip atrodė anksčiau. Sedimentų sluoksniai, susikaupę per milijonus metų, dabar atskleidžia laipsnišką ir sudėtingą procesą, kuris buvo mažiau matomas prieš mikro-fosilijų analizės pažangą.
Ankstesnių geografinių teorijų paneigimas
Įdomu tai, kad Ankstyvojoje Kreidos eroje dabartinė Portugalijos vieta buvo vidutinėse platumose, o ne atogrąžose. Šis faktas verčia abejoti sena teorija, kad žydintys augalai kilo išskirtinai pusiaujinėse zonose. Vis dėlto, pasak tyrėjų, prieš darant griežtas išvadas apie šių augalų kilmę, dar reikia išsamesnių duomenų.
Išvada
123 mln. metų senumo žiedadulkių atradimas keičia mūsų supratimą apie ankstyvą žiedinių augalų evoliuciją, pabrėždamas jų senovišką kilmę ir laipsnišką įsitvirtinimą ekosistemose. Nors dar daug klausimų lieka neatsakyta, šis radinys susiaurina laiko skalę ir išryškina svarbų planetos istorijos etapą. Tolimesni moksliniai tyrimai bei modernios technologijos žada išsamiau atskleisti, kaip gėlės tapo neatsiejama Žemės dalimi.
Komentarai