5 Minutės
Neišsenkantis Devintosios Planetos Mįslė
Galimybė, kad Saulės sistemos pakraščiuose sukasi masyvi, dar neatrasta planeta, jau daugelį metų intriguoja astronomus. Ši hipotetinė planeta, žiniasklaidoje žinoma kaip „Planet X“ arba „Devintoji planeta“, manoma, yra kelis kartus masyvesnė už Žemę ir randasi daug toliau už Neptūno orbitą. Ši mintis išpopuliarėjo XX a. pradžioje, kai astronomai ieškojo paaiškinimų subtiliems Urano judėjimo nukrypimams. Tuomet buvo manoma, kad nežinomos planetos gravitacija trikdo Urano orbitą. Nors devintajame dešimtmetyje tiksliai apskaičiavus Neptūno masę šias anomalijas pavyko paaiškinti, paslaptingos, nematomos planetos paieškos niekur nedingo.
Kuiperio žiedas ir Devintosios planetos hipotezė
Šiuolaikinė Devintosios planetos hipotezė iškilo 2016 m., kai Caltech astronomai Konstantinas Batyginas ir Mike'as Brownas paskelbė naujus tyrimus. Jų darbas sutelktas į Kuiperio žiedą – tolimą regioną už Neptūno, kuriame gausu nykštukinių planetų, ledinių kūnų bei asteroidų, įskaitant Plutoną. Daugelio Kuiperio žiedo objektų (KŽO), taip pat vadinamų transneptūniniais objektais (TNO), orbitos pastebimai išsiskiria iš įprastų, apvalių trajektorijų.
Batyginas ir Brownas atkreipė dėmesį, kad šie tolimi Saulės sistemos objektai susitelkia keistose, pailgose orbitose. Tai gali rodyti, kad jų judėjimą lemia stipri gravitacija, kilusi iš nematomos, masyvios planetos – tai laikoma įtikinamu analogišku pavyzdžiu Žemės poveikiui Mėnulio judėjimui.
Palyginimai su Žemės ir Mėnulio sistema
Mėnulis, jei ne Žemės gravitacija, aplink Saulę judėtų paprasta elipse. Tačiau Žemės poveikis verčia Mėnulį šiek tiek spiraliai judėti, panašiai ir Kuiperio žiedo TNO objektų orbitos rodo, kad jas veikia daugiau jėgų, nei vien tik Saulės gravitacija. Kaip pažymėjo Brownas 2024 m., pažangios astronominės stebėjimo technologijos dar labiau paremia mintį, kad kažkas yra atsakinga už šių tolimų objektų orbitos sutrikimus.
Nauji atradimai ir nuolatiniai tyrimai
Pastaraisiais metais diskusiją vis labiau formuoja nauji atradimai. 2018 m. mokslininkai aptiko tikėtiną nykštukinę planetą 2017 OF201, kurios skersmuo – apie 700 km (palyginimui, Žemė yra 18 kartų platesnė). Jos pailga, nestabili orbita gali rodyti dramatišką įvykį praeityje – galbūt susidūrimą ar susitikimą su masyviu dangaus kūnu, tokiu kaip Devintoji planeta.
Nors įrodymų daugėja, Devintoji planeta išlieka neaptikta. Viena iš priežasčių – itin menkas ištyrinėjimas tolimiausiose Saulės sistemos srityse. Tokie objektai kaip 2017 OF201 Saulę apskrieja tik per 24 000 metų. Subtilūs gravitaciniai efektai išryškėja tik per keletą orbitos ciklų – gerokai ilgesnių nei dabartinių stebėjimų laikotarpiai. Skeptikai siūlo ir alternatyvias priežastis, pavyzdžiui, labai tolimą nuolaužų žiedą ar net pirminę juodąją skylę, galinčią lemti objektų susitelkimą.
Išskirtiniai objektai: sednoidai ir jų reikšmė
Situaciją dar labiau sudėtinga nauji „sednoidų“ – transneptūninių objektų, išsiskiriančių ypatingu atstumu nuo Saulės ir silpnu Neptūno gravitaciniu poveikiu – atradimai. Naujausias sednoidas, 2023 KQ14, buvo aptiktas su Subaru teleskopu Havajuose. Jo orbita nuo Saulės nutolsta nuo 71 iki net 433 astronominių vienetų (AV). Palyginimui, Neptūnas nutolęs tik apie 30 AV, o Saulės gravitacija išsilaiko daugiau nei iki 5000 AV.
2023 KQ14 ir kiti trys žinomi sednoidai išsiskiria savo stabiliomis trajektorijomis. Skirtingai nei 2017 OF201, šių objektų orbitos išlieka ganėtinai nuspėjamos. Tai leidžia manyti, kad jei Devintoji planeta egzistuoja, ji gali būti daugiau nei už 500 AV ir yra tokia toli, kad net dideli sednoidai nepatenka į jos gravitacinę įtaką. Kiekvienas naujas atradimas atneša naujus iššūkius hipotezei ir koreguoja paieškos ribas.
Iššūkiai ir apribojimai ieškant paslėptos planetos
Nors technologijos tobulėja, Saulės sistemos pakraščių tyrinėjimas išlieka sudėtingas uždavinys. Net ir greičiausi tyrimai, kaip NASA zondas New Horizons, iki hipotetinės Devintosios planetos regionų keliautų daugiau nei šimtmetį. Dėl to astronomai dažniausiai remiasi antžeminiais ir kosminiais teleskopais, lėtai, bet nuosekliai didindami tolimų Saulės sistemos objektų katalogą.
Sunkumų kelia ir trumpas stebėjimo laikas bei riboti galimybių aptikti menkus, tamsius ir tolimus dangaus kūnus. Norint tiksliai nustatyti tokių objektų orbitas, reikia daugybės metų duomenų. Be to, tik maža dangaus dalis tuo pačiu metu gali būti stebima reikiamu jautrumu. Kai kurie astronomai mano, kad dabartinė TNO bazė dar neleidžia daryti tvirtų išvadų, todėl alternatyvios hipotezės lieka galimos.
Technologiniai proveržiai ir ateities perspektyvos
Nepaisant sunkumų, Devintosios planetos paieškos nenutrūksta. Kiekvienais metais atrandama vis daugiau Kuiperio žiedo objektų, nes tobulėja stebėjimo metodai ir instrumentai. Tokie projektai kaip Vera C. Rubin observatorija (buvusi LSST) žada revoliucionizuoti giliuosius dangaus tyrimus. Ši observatorija galės atrasti šimtus ar net tūkstančius naujų TNO ir galbūt padės atskleisti Saulės sistemos sandaros paslaptis.
Nesvarbu, ar Devintoji planeta iš tiesų egzistuoja, ar TNO orbitų sutapimas kyla dėl kitų procesų, šie tyrimai praplečia mūsų supratimą apie mažiausiai ištyrinėtus Saulės sistemos regionus. Žymūs astronomai, tokie kaip Mike'as Brownas, 2024 m. pabrėžė, kad kiekvienas naujas atradimas – tai dar vienas žingsnis didelės kosminės mįslės link.
Išvada
Klausimas, ar milžiniška, neatrasta planeta slepiasi tolimiausiuose Saulės sistemos pakraščiuose, tebėra viena įdomiausių šiuolaikinės planetologijos mįslių. Įrodymai už Devintąją planetą išlieka viliojantys, bet kol kas neužtikrinti. Nauji atradimai, tokie kaip stabilios sednoidų orbitos, kaskart keičia diskusiją ir kelia naujų klausimų apie mūsų kosminės kaimynystės sandarą. Šiandien astronomams belieka remtis galingais teleskopais ir kantriu dangaus sekimu, norint prasiskverbti už Neptūno ribų. Artimiausi metai žada naujų atradimų ir galbūt, pagaliau, atsakymą į ilgalaikį klausimą, kas slypi tolimuose mūsų Saulės sistemos užkaboriuose.
Šaltinis: theconversation
Komentarai