6 Minutės
Nauji Birmingemo universiteto tyrimai rodo, kad autistiški ir neautistiški žmonės juda veido raumenimis skirtingai, kai išreiškia pyktį, džiaugsmą ar liūdesį. Šie skirtumai gali lemti emocinių signalų neteisingą interpretavimą abiejose grupėse — ne todėl, kad viena pusė būtų neteisi, o todėl, kad neverbalinis „žodynas" skiriasi.
Mokslininkai nustatė, kad autistiški ir neautistiški žmonės veidus naudoja skirtingai, išreiškiant emocijas – pyktį, laimę ir liūdesį. Šie skirtumai gali paaiškinti, kodėl tarp grupių dažnai kyla nesusipratimų dėl emocinių signalų.
Mapping facial motion: a high-resolution look at expression
Naudodami pažangias veido judesių stebėjimo technologijas (high-resolution facial motion tracking), tyrėjai sudarė detalią nuorodą, kaip žmonės fiziškai formuoja pagrindines emocijas. Studija — publikuota žurnale Autism Research — surinko beveik 5000 atskirų išraiškų iš 25 autistiškų suaugusiųjų ir 26 neautistiškų suaugusiųjų, generuojant daugiau nei 265 milijonus duomenų taškų. Toks duomenų tankis leido komandai peržengti paprastus etiketes ir nagrinėti išraiškų smulkiąją mechaniką: kokie raumenys juda, kaip greitai tai vyksta ir kokiomis kombinacijomis. Tyrime buvo taikomi kvantitatyvūs metodai, įskaitant laiko seką analizę, erdvinį koordinačių modeliavimą ir statistinę segmentaciją, kas padėjo identifikuoti pasikartojančius judesių šablonus ar „subdialektus" veido išraiškoje.
How the experiment worked and what it revealed
Tyrimo dalyviai buvo paprašyti parodyti pyktį, laimę ir liūdesį dviejose kontekstuose: atkartodami garsus ir kalbėdami. Šis dvipusis požiūris leido užfiksuoti tiek pozuotą, tiek spontaniškesnę veido mimiką, t. y. sąmoningai imitavimą ir natūraliai atliekamus judesius kalbos metu. Naudojant sutapimo užduotis (sound-matching) bei natūralius pokalbius, buvo įvertinta išraiškų formavimosi trajektorija — nuo pradžios raumenų aktyvavimo iki maksimalios ekspresijos ir atsitraukimo. Išanalizavus duomenis, atsirado nuoseklūs ir interpretuojami skirtumai, kaip abi grupės naudoja veido bruožus, įskaitant laiką, amplitudę ir erdvinį koncentraciją judesio.
Key movement differences
- Pyktis: autistiški dalyviai dažniau rėmėsi burnos judesiais ir rečiau aktyvavo antakių sritį, palyginti su neautistiškais dalyviais. Tai reiškia, kad daugeliui autistiškų žmonių pykčio signalai gali būti labiau sutelkti į žandikaulio, lūpų ar burnos kampo pokyčius nei į antakių suspaudimą ar kitas įprastas pykčio išraiškas.
- Džiaugsmas: autistiškų dalyvių šypsenos dažnai buvo subtilesnės ir mažiau paveikdavo akių sritį — klasikinė „šypsena, kuri pasiekia akis" (angl. "Duchenne smile") pasitaikė rečiau. Tai reiškia, kad emocijų atpažinimas pagal akių raukšles ar skruostų pakilimą gali būti mažiau patikimas stebint autistiškus veidus.
- Liūdesys: autistiškos išraiškos dažnai apėmė viršutinės lūpos pakėlimą, sukuriant nukarusį žvilgsnį ar „nusvirimo" efektą, kuris nebuvo toks ryškus neautistiškuose veiduose. Tokie subtilūs lūpų ir nosies raumenų pokyčiai gali formuoti kitokį liūdesio ženklą nei įprastai aprašoma veido mimikos literatūroje.
Alexithymia: a complicating factor
Komanda taip pat tiria alexitimiją — savybę, kurią žymi sunkumai identifikuoti ir apibūdinti vidines emocijas, ir kuri dažnai sutapatinama su autizmu. Aukštesni alexitimijos balai koreliavo su aiškiai nenustatomais veido signalais pykčiui ir džiaugsmui — išraiškos atrodė maišytos arba dviprasmiškos. Tai leidžia manyti, kad tam tikras išraiškų kintamumas priklauso ne tik nuo autizmo diagnozės, bet ir nuo individualių skirtumų emocijų suvokime bei vidiniame emociniame žodyne. Praktiškai tai reiškia, kad emocijų atpažinimas, emocinė savimonė ir gebėjimas žodiniai apibūdinti jausmus yra tarpusavyje susiję ir visi gali formuoti veido išraiškų įvairovę.
Why misreading goes both ways
Pagrindinis tyrimo vadovas dr. Connor Keating (dabar dirbantis Oksfordo universitete) ir kolegos teigia, kad problema yra abipusė. Ne tik autistiški žmonės kartais sunkiai atpažįsta neautistiškas išraiškas — neautistiški stebėtojai taip pat susiduria su sunkumais interpretuodami autistiškus veido signalus. Tyrimas nurodo skirtumus tiek išvaizdoje, tiek išraiškos formavimosi sklandume (angl. fluency of expression) kaip galimus kaltininkus: pavyzdžiui, jei išraiška susidaro kita trajektorija arba su kitu tempimu ir jėga, stebėtojas, įpratęs prie kitokio modelio, gali suvokti signalą kaip netikslų ar mišrų. Efektyviai, žmonės gali „kalbėti" skirtingais neverbaliniais dialektais, o tai sukelia interpretacijos klaidas ir socialinius nesusipratimus.
Implications for communication, technology and support
Šie atradimai turi reikšmę už akademinių diskusijų ribų. Klinikinėje praktikoje ir terapijoje supratimas apie įvairius veido elgesio modelius gali pagerinti diagnostinį aiškumą ir sumažinti nusistovėjusius klaidingus įspūdžius per vertinimus. Pavyzdžiui, vertinant emocinį reagavimą ar socialinę funkciją, būtų tikslinga atsižvelgti į veido ekspresijos įvairovę, o ne interpretuoti kiekvieną neatitikimą kaip trūkumą.
Programinės įrangos, skirta emocijų atpažinimui (emotion-recognition software), ir socialinės robotikos dizaineriai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos skirtumus – treniruojant mašininio mokymosi modelius su siauru veidų rinkiniu gali įsitvirtinti šališkumas, kuris blogai atpažįsta autistiškas išraiškas. Tai kelia etinių ir praktinių klausimų apie modelių aprėptį, duomenų įvairovę ir algoritmų patikimumą realiose socialinėse situacijose.
Kasdienėje socialinėje sąveikoje pripažinimas, kad išraiškos gali būti skirtingos, bet vis tiek prasmingos, gali paskatinti kantriesnį, dvipusį pastangų derybų procesą tarp autistiškų ir neautistiškų asmenų. Praktiniai žingsniai apima švietimą, smegenų bei kūno signalų supratimą, empatijos mokymą ir sąmoningą išraiškų įvairumo pripažinimą kaip normalią žmogaus bendravimo dalį.
What’s next?
Autorių komanda jau nagrinėja, ar specializuotas mokymas, konteksto keitimas arba sąmoningumo kampanijos gali sumažinti tarpusavio nesusipratimus, ir ar tokios intervencijos pagerintų abipusį atpažinimą tarp autistiškų ir neautistiškų žmonių. Viena iš tyrimo krypčių – išbandyti mokymosi priemones, kurios padeda suprasti skirtingas neverbalines trajektorijas ir išmokti atpažinti alternatyvius emocijų ženklus. Taip pat tiriamos technologinės integracijos galimybės: pvz., adaptuojami emocijų atpažinimo algoritmai, kurie įtraukia autistiškų veidų pavyzdžius, bei šiuolaikinė socialinė robotika, kuri galėtų perteikti emocijas lanksčiau ir jautriau.
Kaip pažymi profesorė Jennifer Cook iš Birmingemo universiteto, skirtumus versti alternatyviomis — o ne trūkstamomis — išraiškos sistemomis atveria naujus tyrimų, įtraukimo ir technologijų kelius, kurie gerbia emocijų signalizavimo įvairovę. Tai apima ne tik papildomus empirinio darbo žingsnius, bet ir politinius bei praktinius sprendimus sveikatos priežiūroje, švietime ir technologijų kūrime, skatinančius daugiau reprezentatyvių duomenų rinkinių ir jautresnių vertinimo priemonių kūrimą.
Galutinė žinia iš šio tyrimo pabrėžia, kad emocijų atpažinimas yra kompleksiškas procesas, priklausantis nuo biologinių, psichologinių ir socialinių faktorių. Tolesni darbai, kurie apims platesnę demografinę įvairovę, skirtingus amžiaus tarpsnius, kultūrinius kontekstus ir įvairius autizmo spektrinius profilius, padės suformuoti labiau pritaikytas intervencijas ir technologijas, kurios atspindi realų žmonių įvairovę emocijų signalizacijoje.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą