7 Minutės
Tyrėjai atrado netikėtą kelią prie užslėptų prisiminimų: trumpas savo veido pamatymas ir įsijautimas į vaikišką savo versiją gali padėti ištraukti turtingesnius ir ankstyvesnius autobiografinius prisiminimus. Šis atradimas sieja kūno suvokimą su tuo, kaip mes prisimename savo gyvenimus, ir atveria naujas priemones atminties tyrimams bei galimai pagalbai atkuriant prisiminimus.
Kaip eksperimentas atkūrė vaikystės „aš”
Tyrimas, paskelbtas žurnale Scientific Reports ir vadovaujamas neuromokslininkų iš Anglia Ruskin University Kembridže, naudojo techniką, vadinamą enfacement iliuzija. Paprastai tariant, dalyviai stebėjo gyvą savo veido vaizdą, kuris buvo skaitmeniškai pakoreguotas taip, kad atrodytų jaunesnis. Redaguotas veidas realiu laiku atkartodavo dalyvių galvos judesius, sukuriant įtikinamą pojūtį, jog tas vaikiškas atvaizdas išties priklauso pačiam asmeniui.
Eksperimente dalyvavo penkiasdešimt suaugusiųjų. Viena grupė patyrė filtruotą, vaikiškesnį savo veido variantą; kontrolinė grupė tuo pačiu metodu matė nekeitinėtą suaugusio žmogaus veidą. Po iliuzijos įjungimo iškart buvo atlikta autobiografinio prisiminimo interviu, kuriame dalyviai buvo prašomi atpasakoti epizodus tiek iš ankstyvos vaikystės, tiek iš praėjusio metų laikotarpio. Interviu struktūra buvo standartiška autobiografinės atminties vertinimo sistema, leidžianti fiksuoti ne tik ar prisiminimas atsirado, bet ir kiek detalių buvo pateikta.
.avif)
Dr. Utkarsh Gupta demonstruoja enfacement iliuziją, su nuotraukoje dešinėje pritaikytu vaizdo filtru. Credit: Anglia Ruskin University
Matuojant atminties detales, ne tik prisiminimo buvimą
Vietoje paprasto klausimo „ar prisimenate?”, tyrėjai kiekybiškai įvertino, kiek epizodinių detalių dalyviai pateikė. Epizodinė autobiografinė atmintis yra gyvas, pakartotinai išgyvenamas prisiminimas, apimantis sensorinius įspūdžius, kontekstines detales ir subjektyvų pojūtį, lyg mintimis grįžtum į praeitį. Vertinimas apėmė jutiminius aprašymus (vaizdus, garsus, kvapus), situacijos kontekstą (vieta, laikas, orai), emocijas ir socialinius elementus (kas dar buvo šalia).
Vertinimo procese dalyvių atsakymai anonimiškai buvo koduojami pagal iš anksto apibrėžtą skalę, o taro vertintojų patikimumas (interrater reliability) buvo patikrintas, kad rezultatai būtų kuo objektyvesni. Rezultatai parodė, kad tie, kurie įsijautė į vaikišką veidą, pranešė žymiai daugiau ankstyvos gyvenimo atminties detalių, palyginti su tais, kurie matė įprastą savo suaugusiojo veidą. Efektas buvo stipriausias vaikystės prisiminimuose, o ne naujesniuose įvykiuose, kas leidžia manyti, jog manipuliacija palankiau atveria prieigą prie tolimų autobiografinių sluoksnių.
Kodėl kūno savęs suvokimo pakeitimas veikia prisiminimų atkūrimą
Tyrimo komanda teigia, kad prisiminimai užkoduojami ne tik kaip scenos ar faktai, bet ir kaip kūniškos patirtys. Formuojantis vaikystės prisiminimams mūsų kūnai skyrėsi dydžiu, išvaizda ir proprioceptinėmis – vidinėmis kūno jutimo – savybėmis. Grąžinant pažįstamą kūnišką signalą — šiuo atveju vaikišką veidą, susietą su savo judesiais — smegenys gali geriau atkurti pirminį atminties pėdsaką (engramą) ir atverti detales, kurios kitu atveju lieka nepasiekiamos.
Iš neurobiologinės perspektyvos tai gali būti susiję su daugiariaikščių jutimų integracija skirtinguose smegenų regionuose: hippocampuse, kuris susijęs su epizodine atmintimi, bei multisensorinėse srityse, kurios apdoroja veido atpažinimą, propriocepciją ir kūno atpažinimą (pvz., temporoparietinis sankryžos plotas – TPJ, insula). Kai kūno suvokimas proliferuoja su atminties priminimu, gali vykti stipresnė prisiminimo reinstatacija – procesas, kai konteksto elementai aktyvuoja užkoduotus atminties tinklus.
Pirmasis autorius dr. Utkarsh Gupta, atlikęs šią studiją savo daktaro disertacijos metu Anglia Ruskin universitete ir dabar dirbantis Cognitive Neuroscience Research Fellow Šiaurės Dakotos universitete, pažymėjo, kad kūnas yra neatsiejama kiekvieno prisimenamo įvykio dalis. Jis siūlo, kad laikinai pakeitus kūno savęs suvokimą galima padaryti tolimus prisiminimus labiau atpažįstamus net po dešimtmečių, nes kūniškos nuorodos gali veikti kaip kontekstiniai atminties raktai.
Implikacijos atminties mokslui ir galimoms terapijoms
Profesorė Jane Aspell, vadovaujanti Self & Body Lab Anglia Ruskin universitete, pabrėžia provokuojančią galimybę: jeigu paprastos vizualinės kūno iliuzijos gali atrakinti vaikystės prisiminimus, sudėtingesnės kūniškos manipuliacijos galėtų padėti pasiekti net kūdikystėje susiformavusius prisiminimus arba būti pritaikytos kaip terapinės intervencijos. Tai gali būti aktualu žmonėms su atminties sutrikimais arba klinikinėse situacijose, kur svarbu atkurti autobiografinius detalių sluoksnius, pavyzdžiui, teismo ekspertizėse ar psichoterapijoje.
Praktinis pritaikymas gali apimti kelias kryptyse: pagalbinės priemonės, skirtos pacientams su Alzheimerio liga ar kitomis demencijomis, kurių tikslas būtų pagerinti prisiminimų iškėlimo gebėjimą; papildomos intervencijos psichoterapijose, kur atkurtas prisiminimas leidžia saugiai perdirbti traumas; arba įrankiai teisiniams interviu, skirti padėti liudytojams prisiminti specifines detales. Vis dėlto būtina atsargiai vertinti riziką: manipuliuojant prieiga prie asmeninių prisiminimų kyla etinių klausimų apie identiteto stabilumą, priverstinį priminimą ir galimą klaidinimą.
Tyrimas kelia daug praktinių ir etinių klausimų. Kiek ilgai išlieka efektas? Ar panašios iliuzijos gali būti tiksliai sukonfigūruotos tam tikriems gyvenimo tarpsniams arba sensorinėms atminties dalims (pvz., garsiniams ar kvapiniams elementams)? Kaip apsaugoti dalyvių autonomiją ir psichologinį saugumą, kai sąmoningai keičiama prieiga prie intymių prisiminimų? Šie klausimai reikalauja tiek teisinių, tiek etinių gairių, taip pat tarpdisciplininių diskusijų tarp neuromokslininkų, klinikų, etikų ir pacientų atstovų.
Susijusios technologijos ir tolimesnės kryptys
Enfacement iliuzija yra vienas iš daugelio instrumentų, naudojamų tyrinėti savastį, socialinę pažintį ir atmintį, ir ji dera su platesniu virtualios realybės (VR) bei kūno nuosavybės manipuliacijų įrankių rinkiniu. Pastarųjų metų pažanga realaus laiko veido morfinge, VR įsikūnijime ir multisensorinėje integracijoje leidžia sukurti kontroliuojamas eksperimentines aplinkas, kurios aukšto tikslumo atkartoja praeities kūniškus būvius. Tokios technologijos gali pakelti eksperimentų ekologinį validumą ir suteikti galimybių tikslesniems manipuliacijų parametrams, pavyzdžiui, amžiaus laipsnio, išraiškos, apšvietimo ir judesių sinchronizavimo koregavimui.
Ateities tyrimai turėtų apimti didesnes imtis ir skirtingas demografines grupes, kad būtų įvertinta poveikio generalizacija ir kultūriniai skirtumai atminties bei kūno suvokimo sąveikoje. Taip pat reikalingi kryžius kultūriniai tyrimai, nes veido reikšmė ir kūno samprata gali skirtis tarp kultūrinių kontekstų, o tai gali daryti įtaką enfacement efektyvumui. Klinikinės populiacijos tyrimai – pavyzdžiui, žmonės sergantys Alzheimerio liga, vystymosi amnezijos atvejais ar tie, kuriems yra dideli trūkumai epizodinės atminties srityje – padėtų nustatyti, ar kūniški indikatoriai gali būti naudingi kaip komponentas terapinėse strategijose.
Jei patvirtinama, kūnu grindžiami atminties žymekliai galėtų papildyti kognityvines terapijas, teisėsaugos interviu arba reabilitavimo metodikas. Pvz., daugiasensorinė priminimo sesija, derinanti vaizdus, garsus ir kvapus, koreliuojančius su vaikišku įsikūnijimu, galėtų būti testuojama kaip pagalbinė priemonė prisiminimų atkūrimui, tačiau reikalingos griežtos kontrolės procedūros, kad būtų išvengta klaidinančios rekonstruotos informacijos įterpimo.
Ekspertų įžvalgos
Dr. Mina Reyes, kognityvinė neuromokslininkė ir mokslo komunikatorė, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su tyrimu, pakomentavo: „Šis tyrimas elegantiškai parodo, kad atmintis nėra vien tik protinis perklausymas, o daugiasensorinis rekonstrukcijos procesas, susijęs su mūsų kūno savastimi. Ji nesukuria naujų prisiminimų; ji padeda smegenims surasti tuos, kurie yra sunkiau pasiekiami. Tai atveria įdomias galimybes tiek pamatiniams moksliniams tyrimams, tiek terapinei inovacijai, tačiau turime judėti atsargiai, kol išgryninsime ribas ir etinius aspektus, susijusius su atminties moduliavimu.”
Apskritai tyrimas pateikia įtikinamų įrodymų, kad momentiniai pokyčiai mūsų kūno suvokime gali paveikti prisiminimų ištraukimą. Traktuojant kūną kaip dalį mnemoninio konteksto, mokslininkai gali pradėti projektuoti naujas eksperimentines procedūras ir įrankius, padedančius geriau suprasti, kaip mūsų praeitis yra saugoma, pasiekiama ir kartais atrakinta. Toks tarpdisciplininis požiūris—sujungiant neuromokslo, psichologijos, kompiuterinių mokslų ir etikos žinias—gali paskatinti naujas paradigmas atminties moksluose ir praktiškose taikymo srityse.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą