Ši svetainė naudoja slapukus, kad galėtume geriau teikti paslaugas. Spustelėdami „Sutinku“ arba naudodamiesi šia svetaine jūs sutinkate su slapukų naudojimu, kaip paaiškinta mūsų Privatumo politikoje.
Kauno pilis yra seniausia išlikusi mūrinė pilis Lietuvoje. Nemuno ir Neries santakoje pastatyta pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1361 m. Manoma, kad XIV amžiuje ji ir buvo pastatyta vietoje ten buvusios medinės pilies, kryžiuočių antpuoliams atremti. Aplink pilį ėmė kurtis gyvenvietė vėliau išaugusi į dabartinį Kauno miestą.
Šiandien Kauno pilis yra vienas ryškiausių miesto simbolių. Pilies istorija nėra lengvai atkuriama. Istorinių šaltinių nedaug, o ir tų dalis negrįžtamai prarasta nelaimingų įvykių metu.
Vietoje, kurioje stovi pilis, jau IV–V amžiais būta medžio ir molio gynybiniais įrenginiais apjuostos gyvenvietės. Kryžiuočių ordino agresiją Viduramžių Lietuva pasitiko su medinėmis pilimis. Turbūt tokios būta ir Kauno piliavietėje.
Mūrinės pilys Lietuvoje pasirodė XIV a. Jas statė vokiečių meistrai. XIV amžiuje pastatyta pirmoji mūrinė Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Jai buvo lemta tapti vienu svarbiausių atsparos taškų lietuvių kovose prieš kryžiuočius. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo.
Pirmoji mūrinė Kauno pilis pirmą kartą paminėta kryžiuočių ordino magistro Vinricho fon Kniprodės 1361 m. laiške, kuriame įsakoma atsiųsti informaciją apie pilies sienų storį, ryšium su planuojamu puolimu. Viduramžių kronikininkas Vygandas Marburgietis „Naujojoje Prūsijos kronikoje” mini kryžiuočių Įsrūties pilies viršininką, kuris buvo ordino maršalo pasiųstas į Kauną, bet su savo kariais nepajėgė persikelti per Nemuną. Visgi kryžiuočiai buvo ryžtingai nusprendę pulti ir dar tais pačiais metais vėl pasiųsti šnipai grįžo su reikiama informacija. 1362 m. pavasarį, kai pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo koncentruojamos prie Mėlynųjų Vandenų kovoti su Aukso Orda, Kauno pilį apgulė didelė ir gerai pasirengusi kryžiuočių kariuomenė, kurioje buvo talkininkų iš Anglijos, Italijos, įvairių Vokietijos žemių. Priešai atsigabeno sudėtingų apgulos mašinų, išsikasė griovį nuo Nemuno iki Neries, supylė pylimą ir surentė aštriakuolių tvorą, kur nuolat budėjo sargyba. Taip Kauno pilis buvo visiškai blokuota. Prasidėjo ilgas ir planingas pilies puolimas. Buvo statomi šturmo bokštai, naudojamos apgulos mašinos, sienodaužiai. Kryžiuočiai užpylinėjo pilies gynybinius griovius, veržėsi kuo arčiau pilies sienų. Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama lietuvių įgula atkakliai gynėsi. Net kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis nepagailėjo pagarbių žodžių nekenčiamiems „stabmeldžiams“ – lietuviams: „Nuo tol stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi“.
1362 m. kovo mėnesį, po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė. Pergalę pažymėjo velykinėmis šventomis mišiomis ant griuvėsių. Kryžiuočiams pasitraukus, buvusios pilies vietoje lietuviai įrengė laikinus įtvirtinimus iš žemės ir molio.
Iki 1368 m. buvo sumūryta antroji pilis, ant buvusios vidinių sienų pamatų. Jos kiemą juosė 3,5 m storio ir 9,5–12 m aukščio sienos. Visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo keturi flanginiai bokštai, du apvalaus, du – keturkampio pagrindo. Viduje išilgai sienų buvo įrengta medinė galerija šauliams pritaikyta šaudyti parako ginklais. Pilį juosė apsauginis griovys. Kauno pilis ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Tik 1404 m. galutinai atiteko lietuviams. 1409 m. buvo atsparos punktas rengiant žemaičių sukilimą ir karą prieš kryžiuočius.
1408 m. Kaunui gavus Magdeburgo teises pilis prarado savo strateginę reikšmę, nes visas miesto gyvenimas persikėlė prie Rotušės. XVI a. Kauno pilyje veikė kalėjimas, o šiuo metu joje įsikūręs vienas iš Kauno miesto muziejaus padalinių. Pilies prieigose kasmet vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.
Nors vykę karai ir gamtos stichijos pilį smarkiai apgriovė, tačiau išlikusios jos dalys yra įtrauktos į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.
Apie Kauno pilį sukurta daug legendų. Poemoje „Konradas Valenrodas“ Kauno pilį mini poetas Adomas Mickevičius. Kiti pasakojimai taip pat pilni paslaptingumo. Pasakojama, kad pilies šeimininkė karalienė Bona Sforza pilyje laikiusi kariuomenę, kuri vėliau prasmegusi po žeme ir nuo tos dienos laukianti, kada Kauną ištiksianti kokia nors didelė bėda, kad galėtų pasirodyti ir jį apginti. Senovėje žmonės kalbėdavo, kad naktimis iš po žemių girdisi karių kalbos, ginklų žvanginimas bei žirgų žvengimas.
Šaltiniai:
Komentarai
Komentaras sėkmingai išsiųstas!