Everestas – Didžiausias pasaulio iššūkis: Tikros istorijos, pavojai ir kelionės patarimai nuotykių ieškotojams

Everestas – daugiau nei tiesiog viršukalnė

Everestas – aukščiausia Žemės viršukalnė (8 849 m), įsikūrusi Himalajuose tarp Nepalo ir Tibeto. Ši kalnų milžinė jau ilgą laiką yra tikra svajonių ir išbandymų vieta drąsiausiems keliautojams bei alpinistams iš viso pasaulio. Dalis žmonių čia atvyksta siekdami įrašyti savo vardą rekordų knygose, kiti nori tiesiog pažinti neaprėpiamus gamtos grožius, o dar kiti – patikrinti savo galimybių ribas. Tačiau Everestas – ne tik laimėjimų ar pasiekimų vieta, bet ir tų, kurie atiduoda viską ir lieka jo šlaituose, simbolis.

Mitai, legendos, realybė: Ar Everestas – alpinistų kapinės?

Jau dešimtmečius keliautojų bendruomenėje tvyro legendos apie perėjūnus, kurie niekada negrįžo iš savo svajonės užkariauti pasaulio stogą. Neretai net ir pačios žiauriausios istorijos apie ledynuose sustingusius kūnus tampa neatskiriama Everesto pasakojimo dalimi. Ar išties aukštikalnėse ilsisi šimtai taip ir nenukeltų alpinistų kūnų? Ir kas laukia keliautojų, kurie ryžtasi žengti šiuo pavojingu maršrutu?

Keliautojų maršrutai į Everestą: kaip atrodo kelionė į baisiausią viršūnę?

Norint pasiekti Everesto viršūnę, dažniausiai pasirenkami du pagrindiniai keliai – iš Nepalo pietryčių pusės (vadinamasis „South Col“ maršrutas) bei iš Tibeto šiaurės rytų (vadinamasis „North Col“ maršrutas). Pirmuoju sėkmingai užkopė legendiniai Edmundas Hillary ir Tenzing Norgay 1953 metais, tapę įkvėpimo šaltiniu visoms vėlesnėms kartoms. Dėl ypač atšiaurių orų ir pavojingų klimato sąlygų, didžioji dalis ekspedicijų vyksta tik gegužę-birželį, kai stiprūs Jet Stream vėjai pasislenka į šiaurę ir palieka trumpą „langą“ bandyti viršūnę.

Kas jūsų laukia? Tiksliai, nepasakys net patyrę vietiniai gidai

Kelionė į Everestą net ir palankiausiu metu – ekstremali išbandymas ne tik fizinei ištvermei, bet ir psichologijai. Vidutinė gegužės diena čia gali pasitikti -27 °C šalčiu ir audros stiprumo iki 81 km/h vėjais. Jei didvyrių kelią bandytumėte kitu metų laiku, galėtumėte susidurti su -73 °C ir žudančiais 189 km/h vėjais. Tai tikra gyvenimo ir mirties kova, kurią realiai laimi tik geriausiai pasiruošę.

Everesto pavojai: gamtos negailestingumas ir „mirties zona“

Pavojai, susiję su oru ir klimatu

Alpinistai kopiantys į aukštikalnes dažnai susiduria su pavojais, apie kuriuos paprasti turistai nė neįsivaizduoja. Didelės sniego masės, stiprios pūgos, rimtos lavinos ar įtrūkimai ledynuose – bet kuris šių veiksnių gali tapti lemtingas. Nemažai nelaimių sukelia ir šalčio traumos, kai prie ekstremalių temperatūrų akimirksniu ima irti audiniai, o atsigauti nebeįmanoma.

Mirties zona – kai kūnas nebegali

Virš 8 000 m aukščio prasideda vadinamoji „Mirties zona“. Čia oras taip išretėja, kad deguonies koncentracija siekia vos trečdalį jūros lygio. Nesvarbu, kiek alpinistas treniruojasi ar ruošiasi – žmogaus organizmas tokiomis sąlygomis degeneruoja greitai. Vystosi aukštikalnių smegenų edema (HACE): atminties, koordinacijos, regėjimo sutrikimai, net haliucinacijos. Tai tikra kova prieš gamtos dėsnius, kurioje išgyvena ne kiekvienas.

Realūs skaičiai ir rekordai

Nuo pirmųjų žygių iki 2004 m. viršūnę pasiekė virš 2 000 žmonių, bet žuvo net 189. Pastaraisiais dešimtmečiais žuvusiųjų skaičius tik didėja: 2023 m. – 18 mirčių (5 liko neatpažinti), 2024 m. pavasarį – dar 9. Laimei, dėl technologinių pasiekimų žuvusiųjų santykis sumažėjo – iš dviženklio iki 4,4 %. Tačiau milžiniška paklausa žygiams (vien 2024 m. Nepalas išdavė rekordinį 478 leidimų skaičių) dažnai sukelia kamščius ir prailgina buvimą mirties zonoje. Sugrįžta sena problema: prasideda retesnės nelaimės dėl žmogiškų klaidų ir pervargimo.

Kas kelia didžiausią pavojų – gamta ar patirties stoka?

Vietiniai nepaliečių šerpai pabrėžia: statistiniai didžiausi pavojai kyla iš nepatyrusių arba besaikės rizikos nevengiančių alpinistų. Sugrūdimai, ypač 2019 m. daug žmonių kamavo ilgų stovėjimų kamščiuose viršūnės link, kai du žmonės mirė tiesiog dėl to, kad per ilgai buvo ekstremaliame aukštyje.

Klimato kaita – nauji iššūkiai

Nors drąsa ir pasirengimas labai svarbu, paskutiniu metu klimato kaita sukėlė dar daugiau iššūkių – nuo sparčiai traukių ledynų, dažnėjančių akmenų kritimų iki vis dažnesnių nenuspėjamų orų svyravimų.

Kūnai kalne – kodėl jie ten lieka?

Everesto istorijoje yra daugybė netekties pavyzdžių: apie 200 kūnų iki šiol tebėra šlaituose, po storu sniego, ledo ar akmenų sluoksniu. Paprastai žuvusiųjų išgabenti tiesiog nepavyksta: didžiulis svoris, nejudrus arba į ledą įšalęs kūnas, ribotos galimybės išsaugoti ekspedicijos saugumą. Net ir drąsiausios gelbėjimo misijos kartais baigiasi naujomis aukomis – aukštikalnių sąlygomis kiekviena papildoma užduotis gali būti lemtinga.

Daugelis žuvusiųjų lieka nematomais liudytojais kitiems keliautojams – jų istorijos įkvepia pagarbą ir susimąstymą apie žmogaus trapumą. Kiekvienas, žengiantis mirties zonos takais, turi būti pasiruošęs ne tik kovoti, bet ir susidurti su likimo ironija.

Žymiausi kūnai – kelio ženklai ar skaudi pamoka?

Žaliasis Batas – ikoniškiausia Everesto paslaptis

Vienas garsiausių „kelio ženklų“ – vadinamasis Green Boots (Žaliųjų Batų) žmogus, manoma, Indijos alpinistas Tsewang Paljor. Jo kūnas ilgai buvo prie povėsio urvo, kurį privalo pravažiuoti kiekvienas viršūnės siekiantis. Daugumą metų jis tapo tarsi orientyru būsimiems žygeiviams, tačiau galiausiai 2014 m. kinų gelbėtojai perkėlė kūną į mažiau matomą vietą.

David Sharp ir ignoruotas šauksmas pagalbos

2006 m. čia sustojo anglų alpinistas David Sharp. Ekspertų teigimu, pro jį visiškai abejingai praėjo daugiau nei 40 žmonių, kuriems jis atrodė jau seniai – dar vienas „kelio ženklas“. Tai sukėlė pasaulinę diskusiją apie etiką: kiek svarbu žygio viduryje rinktis padėti kitam ar rūpintis tik savo išgyvenimu.

Francys Arsentiev – tragedija be pagalbos

Francys istorija – ypatingai skaudi. Ji kartu su vyru 1998 m. bandė viršūnę pasiekti be papildomo deguonies, tačiau leisdamasi palaipsniui silpo. Vyras ieškojo pagalbos, bet grįžęs rado ją vos gyvą. Ši tragedija dar kartą atskleidė, kokia didelė kaina gali būti už bandymą nugalėti didžiausią pasaulio kalną.

Everesto legenda – iš legendų į realybę per šiandienos keliautojų akis

Be šių, dar žinome „Vokietį“, „Salutuojantį vyrą“, „Ledyno moterį“ ir kitus. Kiekvienas kūnas – atskiras likimo vingis, kiekviena istorija – pamoka žygeiviams, siekiantiems įveikti ribas. Pastaraisiais metais lietuviai taip pat domisi šiais likimais – kelionių maršrutai po Everestą įtraukia ir edukacinius sustojimus prie šių žymių vietų, o gidai kviečia žvelgti pagarbiai į visų tautybių žuvusiuosius.

Psichologiniai iššūkiai kalno šešėlyje

Susidūrimas su kalno kasdienybe – kai šalia guli liūdnos žygio pasėkmės – neapsieina be vidinės kovos. Ne vienas keliautojas prisipažįsta, kad matydami šiuos kūnus, jie ima dar rimčiau vertinti kiekvieną žingsnį. Vieni pagarbiai uždega lempelę ar ištaria maldą, kiti – svarsto, ar tikrai verta eiti toliau, o kai kas – randa naują jėgą būti atsargesniam ir apgalvotam.

Tačiau toks kelio žymėjimas kelia ir rimtų etinių klausimų: ar naujomis ekspedicijomis rizikuoti gelbėtojų gyvybėmis vien siekiant išnešti šimtmečio atmintį? Ar kelionės į Everestą turėtų būti ribojamos ar bent pasižymėti pagarba ne tik gamtai, bet ir tiems, kas čia amžiams liko?

Everestas šiandien: kelionės patarimai, iššūkiai ir pokyčiai

Tvarios kelionės ir kalnų ekologija

Pastaraisiais metais Nepalo ir Kinijos vyriausybės bei nevyriausybinės organizacijos inicijavo didžiules aplinkosaugos ir tvarkymo kampanijas. 2024 m. pirmą kartą išglabenti 4 kūnai ir dar viena kaukolė, be to, surinkta daugiau nei 11 tonų šiukšlių! Kasmet švarinimo ekspedicijose dalyvauja ir lietuvių ekspedicijos.

Didžioji dalis atliekų – nuo 1950-ųjų laikų likusios baterijos, įranga, stovyklos likučiai. Dabar žygeiviai privalo išsinešti šiukšles, ant ledo ir sniego palikti draudžiama, už pažeidimus atimamos depozitinės įmokos. Taip pat taikomi ribojimai dėl leidimų skaičiaus ir reikalavimai turėti GPS sekimo mikroschemas drabužiuose.

Ką privalo žinoti kiekvienas keliautojas žygiuojantis į Everestą?

• Pasiruoškite psichologiškai – žygis gali tapti gyvenimo išbandymu, nepanašiu į jokią ankstesnę patirtį.
• Nepamirškite saugumo – išsinuomokite profesionalų gidą, derinkite maršruto planą su alpinistų asociacija!
• Įsigykite patikrintų, šiltų drabužių, šiuolaikiškos įrangos (deguonies balionų, palydovinio telefono).
• Netreniruoti keliautojai geriau apsiribotų žygiu į bazinę stovyklą ar žemiau esančias Himalajų viršukalnes.
• Laikykitės visų ekologinių taisyklių – pasiimkite šiukšlių maišelius, nevartokite nereikalingų pakuočių, laikykitės gidų nurodymų.
• Būkite pasirengę kintančioms oro sąlygoms – orų prognozės, kad ir kokios tikslios būtų, aukštynėse gali keistis per valandas.

Kultūriniai susitikimai ir bendruomenių pažinimas

Nepalo šerpų bendruomenės yra neatskiriama kiekvienos Everesto ekspedicijos dalis. Jie moka neprilygstamai valdyti takus, puikiai supranta kalno pavojus, dalinasi autentiškomis vietos tradicijomis. Keliaudami pro šias gyvenvietes – Dingboche, Namče Bazarą, Luklą – būtinai stabtelėkite paskanauti vietinių virtuvės patiekalų, susipažinti su šventųjų stūpų architektūra ir pasikalbėti su vietiniais.

Alternatyvos ir rekomenduojami žygių maršrutai

• Everesto bazinės stovyklos žygis (Everest Base Camp trek) – populiarus ilgesniam žygiui be didelės aukštikalnių rizikos (apie 14–18 d.). Puikus pasirinkimas norint patirti Himalajų didybę, bet vengiant ekstremalių pavojų.
• Kalapathar viršukalnė – lengviau pasiekiama, bet siūlo akinamą vaizdą į Everestą ir artimas ledo sienas.
• Chukhung ir Gokyo ežerų maršrutai – romantiškesnė alternatyva, mažiau žmonių, įspūdingi ledynai ir milžiniški ežerai.
• Aktyvų poilsį derinkite su kultūros pažinimu – skirkite kelias dienas sostinei Katmandu, lankykitės šventyklose, prekyvietėse, ragaukite vietinių gardumynų.

Naujausios technologijos – būtinas saugumo garantas

Pastarąjį dešimtmetį, Everestą atrandant vis daugiau keliautojų iš Europos ir kitų žemynų, logistika ir saugumo technologijos smarkiai patobulėjo. Satelitiniai telefonai, GPS sekimo įranga, ultra lengvi ir efektyvūs deguonies balionai, speciali apranga – dabar viskas orientuota į didesnę keliautojų apsaugą ir tvarumą.

Vis daugiau keliautojų žygius derina su aukštikalnių kursais, kaupia patirtį Kopiant į mažesnius kalnus – Kazbekas, Montblanas, Rytų Alpės. Geresnis pasirengimas ir išankstinė aklimatizacija ženkliai sumažina nelaimių tikimybę.

Ar Everestą galima įveikti saugiai? Patarimai svajojantiems apie pasaulio stogą

1. Žygiui rinkitės žinomą operatorių, su kuriuo keliauja profesionalūs gidai.
2. Niekada negarantuokite rezultato – net ir pats geriausias planas Evereste gali sugriūti dėl orų ar kūno reakcijos.
3. Pasitarkite su gydytoju, pasiruoškite ilgam pasirengimo periodui (rekomenduojama bent 8–12 savaičių treniruotėms ir pirminių viršūnių praktikai).
4. Visada turėkite komunikacijos priemones, būkite pasiruošę evakuacijai bei laikykitės visų vietinių taisyklių.
5. Prieš kelionę išstudijuokite ne tik tradicinį maršrutą, bet ir alternatyvius pabėgimo kelius nelaimės atveju – pasirūpinkite kelionių draudimu, įskaitant ekstremalią veiklą.
6. Būkite sąmoningi – džiaukitės kelione, bet prisiminkite, kad gamtos jėgos nėra pažabojamos.

Išvada

Žygiuoti į Everestą – tai ne tik alpinizmas ir rekordai, bet ir gilus žmogaus bei gamtos santykis, pagarba nuotykių istorijoms, etinė atsakomybė už kitus ir save. Nepakartojamas reginys Himalajuose, šerpų svetingumas, legendomis apipinta viršukalnė bei tikrosios pavojų pamokos įkvepia ieškoti gyvenimo pilnatvės. Nors Everestas išlieka ir šlovės, ir netekčių simboliu – kasmet nauji žygeiviai ir turistai atranda savyje drąsos pažinti šią milžinę. Nepriklausomai nuo to, ar kopsite aukštyn, ar tiesiog leisitės į nuotykių kupiną kelionę aplink bazinę stovyklą, svarbiausia – keliauti sąmoningai, gerbti gamtą ir didžiuotis ryžtu savo svajonėms.