Kernavė – miestelis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Neries dešiniajame krante.

Miestelis garsus Kernavės piliakalniais, kuriems XIX a. sugalvoti vardai – Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas arba Mindaugo sosto piliakalnis, Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.

Archeologiniais duomenimis, apylinkėse IX–VII tūkstantmetyje pr. m. e. buvo senovės gyvenvietė, kuri vėliau išsiplėtė. Remiantis istoriniais šaltiniais įprasta manyti, kad Kernavė įsikūrusi XIII-XIV a. dešiniajame Neries krante, ir tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno labai specializuoti amatininkai (juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius. Kernavėje gyveno ir pirmieji Lietuvos pirkliai Remeišis ir Studila (minimi XIII a. pabaigoje Rygos skolų knygoje), dirbo daug amatininkų.

Kernavė XIII a. buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos valstybės formavimosi centrų. Šioje vietovėje buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas. XII a.-XIV a. jo papėdėje, Pajautos slėnyje, išaugo viduramžių miestas, turėjęs apie 3–4 tūkstančius gyventojų. Jame buvo gana taisyklinga gatvių sistema, stovėjo gyvenamieji namai ir amatininkų dirbtuvės. Keliama hipotezė, kad čia galėjo būti Mindaugo sostinė.

Miestelio vardas tikriausiai hidroniminis, kilęs nuo Neries dešiniojo intako Kernavės. Jo forma nuo XIII a. beveik nepasikeitė. Lietuvoje aptinkama bene 5 vandenvardžiai, turintys tokią pačią ar panašią šaknį. Pats upelio vardas sunkiai paaiškinamas, kadangi dabar beveik nėra likę identiškų žodžių kernavei paaiškinti. B. Kviklys manė, kad žodis kernavė reiškia „klampi vieta pievose, miškuose“, tačiau šis žodis sutinkamas tik Panevėžio rajone. Kai kurie autoriai mano, kad miestelis pavadintas pagal legendinio įkūrėjo Kerniaus vardą.

Kernavės kultūrinis rezervatas 2004 metais įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą, tuo pripažįstant šios vietovės svarbą pagal UNESCO globojamiems paveldo objektams nustatytus vertės kriterijus. Suteiktas archeologinės vietovės statusas.

Eksponuojama archeologinė perkasa ir nuo 1979 metų vykdytų archeologinių tyrimų užfiksuotos akimirkos perteikia atsakingą, kruopštų ir įdomų ikirašytinės istorijos tyrėjų – archeologų darbą.