5 Minutės
Genetiniai įrodymai pertvarko podagros istoriją
Podagra ilgai buvo stigmatizuojama kaip pertekliaus liga—kaltinama alkoholiu, riebiais patiekalais ar prastais gyvenimo įpročiais. Tačiau nauji genomikos duomenys rodo, kad paveldimumas vaidina daug didesnį vaidmenį nei manyta anksčiau. 2024 m. tarptautinėje 2,6 milijono žmonių genetikos analizėje, apimančioje 13 kohortų, tyrėjai identifikavo 377 genominės sritis (lokusus), susijusias su podagra; 149 iš jų buvo nauji atradimai. Duomenų rinkinyje buvo 120,295 asmenys, kuriems nustatyta podagra. (Boy_Anupong/Moment/Getty Images)
Palyginę podagros turinčių ir neturinčių žmonių DNR, mokslininkai atliko didelės apimties geno asociacijos studiją (GWAS), kuri atskleidė daugybę genetinių variantų, susijusių su šlapimo rūgšties reguliavimu ir imuniniais atsakais. Šie radiniai nukreipia podagrą link precizinės medicinos: suprasdami, kurie genetiniai keliai didina riziką, galime geriau formuluoti prevencijos ir gydymo strategijas.
Podagra atsiranda, kai padidėjęs šlapimo rūgšties kiekis kraujyje nusėda kaip monosodžio urato kristalai sąnariuose. Šie adatos formos kristalai sukelia uždegiminę reakciją, kai įgimtoji imuninė sistema juos atpažįsta ir puola, sukeldama ūmų skausmą, patinimą ir, jei nekontroliuojama, ilgalaikį sąnarių pažeidimą. Nauji genetiniai duomenys rodo, kad podagros rizika susijusi su genais, dalyvaujančiais dviejuose pagrindiniuose procesuose: šlapimo rūgšties transportavime ir šalinime bei imuninės sistemos polinkyje reaguoti į urato kristalus.
Tyrėjų komanda teigia, kad nors mityba ir aplinka išlieka svarbios, genetika yra esminis podagros jautrumo ir sunkumo veiksnys. Šis požiūrio pasikeitimas svarbus visuomenės sveikatos komunikacijai: pateikus podagrą daugiausia kaip genetinę ligą, galima sumažinti stigmatizaciją ir paskatinti pacientus kreiptis medicininės pagalbos, vietoje simptomų nutylėjimo.
Poveikis gydymui, vaistų pernaudojimui ir visuomenės sveikatai
Tyrimas išplečia terapines galimybes, identifikuodamas molekulinius taikinius, susijusius tiek su urato metabolizmu, tiek su imuninės sistemos aktyvacija. Esami šlapimo rūgštį mažinantys vaistai — tokie kaip alopurinolis ir febuksostatas — veikia šlapimo rūgšties gamybą arba išsiskyrimą, tačiau tiesiogiai nekeičia imuninės reakcijos į kristalus. GWAS lokusai, susiję su imunine sistema, rodo, kad kai kurie imunomoduliuojantys preparatai, jau patvirtinti kitoms uždegiminėms ligoms, galėtų būti perorientuoti siekiant sumažinti podagros priepuolių dažnį ar ligos progresavimą.
Klininės ir tyrimų kryptys
- Genotipu paremta rizikos vertinimas: genetiniai žymenys galėtų padėti identifikuoti asmenis, kuriems per visą gyvenimą gresia didelė podagros rizika, skatindami ankstyvesnį seruminės šlapimo rūgšties stebėjimą ir savalaikę prevencinę terapiją.
- Imuniniais takais taikomi metodai: vaistų kūrimas arba pernaudojimas, moduliuojantis GWAS nurodytus kelius, gali sumažinti podagros priepuolių intensyvumą ar dažnį.
- Mastelio populiacijai tikrinimas: reikalingi didesni, įvairesni genominiai tyrimai ir funkciniai eksperimentai, kad genetinės asociacijos būtų paverstos pritaikomomis gydymo priemonėmis.
Autoriai pabrėžia praktines kliūtis: daugelis pacientų vengia kreiptis dėl gėdos ar klaidingo įsitikinimo, kad podagra yra vien tik savęs kaltė. Tyrėjų komanda pažymi, kad teisingas ligos pateikimas gali padidinti profilaktinių terapijų, mažinančių seruminę šlapimo rūgštį ir užkertančių kelią skausmingiems priepuoliams, priėmimą.
Podagra ant kairės kojos rentgenogramų, didžiojo kojos piršto metatarsofalanginiame sąnaryje. (Hellerhoff/CC BY-SA 3.0/Wikimedia Commons)
Tyrimas turi ir apribojimų. Dauguma dalyvių buvo europinės kilmės, todėl konkretūs lokusai negali būti tiesiogiai pritaikomi kitoms populiacijoms. Kai kuriose kohortose podagros diagnozės buvo grindžiamos savarankišku pranešimu, o ne standartizuotomis klinikinėmis kriterijomis, todėl galimas klaidingas klasifikavimas. Nepaisant šių ribojimų, analizė suteikia iki šiol išsamiausią podagros genetinį žemėlapį ir identifikuoja taikinius tolesnėms funkcinėms studijoms bei klinikiniams tyrimams. Tyrimas publikuotas Nature Genetics.
Eksperto komentaras
Dr. Laura Martínez, reumatologė konsultantė ir klinikinės genomikos patarėja, komentuoja: "Toks genominis skiriamumas keičia mūsų požiūrį į prevenciją ir gydymą. Mes jau turime veiksmingų šlapimo rūgštį mažinančių vaistų, tačiau žinojimas apie genetinę architektūrą leidžia stratifikuoti riziką ir tirti terapijas, modifikuojančias imuniniais keliais paremtus skausmingus priepuolius. Svarbu, kad informavimas apie stiprų genetinį podagros komponentą mažina pacientų kaltinimą ir gali pagerinti prevencinės priežiūros laikymąsi."
Dr. Martínez priduria, kad ateities darbai turi išplėsti duomenų rinkinius, įtraukiant įvairesnes kilmes, ir susieti GWAS rezultatus su laboratoriniais tyrimais, kad būtų nustatytas naujai atrastų taikinių priežastingumas ir galimybė juos taikyti vaistams.
Išvados
Didžiausia iki šiol atlikta podagros genominė analizė parodo, kad genetika ženkliai formuoja riziką — nuo šlapimo rūgšties transporto iki imuninės reakcijos į urato kristalus. Nors gyvenimo būdas vis dar turi įtakos, šie įrodymai perorientuoja klinikines ir visuomenės nuostatas apie podagrą nuo stigmos link biologijos pagrįstos prevencijos ir gydymo. Tolimesni tyrimai — ypač įvairiose populiacijose ir funkciniai eksperimentai — bus būtini, kad genetiniai signalai būtų paversti geresne diagnostika, vaistų pernaudojimu ir tikslingais gydymo metodais, galinčiais sumažinti šios šimtmečius trunkančios ligos pasaulinę naštą.
Šaltinis: sciencealert
Komentarai