5 Minutės
Kerintis „Kraujomėnulis“ sužavėjo žiūrovus
Pilnas mėnulio užtemimas sekmadienio naktį sukūrė ryškų „Kraujomėnulį“, kuris pritraukė milijonus stebėtojų visoje Azijoje bei dalyse Europos ir Afrikos. Šis reiškinys įvyko, kai Saulė, Žemė ir Mėnulis išsidėstė taip, kad Žemės šešėlis visiškai uždengė mėnulio diską, suteikdamas jam gilų raudoną atspalvį, kuris šimtmečiais žadino mitus ir mokslinį susidomėjimą.
Didelėje Azijos dalyje — ypač Indijoje ir Kinijoje — stebėtojai turėjo geriausią vaizdą pilnos fazės metu. Užtemimas buvo matomas ir iš Rytų Afrikos pakraščių bei Vakarų Australijos. Daugelis Europoje ir Afrikoje esančių žmonių trumpai pamatė dalinį užtemimą Mėnulio kilimo metu, tuo tarpu žiūrovai Amerikoje negalėjo jo pamatyti dėl vietinio laiko.
Kodėl Mėnulis parausta: atmosferos optika
Paviršutiniškai raudonas „Kraujomėnulio“ atspalvis yra optinis reiškinys, kurį sukelia Žemės atmosfera. Saulės šviesai skriejant pakraščiu pro atmosferą, trumpesni mėlyni bangos ilgiai yra labiau išsklaidomi nei ilgesni raudoni. Likusi raudonesnė šviesa yra lūžta, t. y. pasukama į Žemės šešėlį ir pasiekia Mėnulį, suteikdama jo paviršiui oranžinį ar gilų raudoną toną.
Ryan Milligan, astrofizikas iš Queen's University Belfast, trumpai paaiškino procesą: per totalumą į Mėnulį patenka tik ta saulės šviesa, kuri „atsispindi ir yra išskaidyta per Žemės atmosferą“. Jis pridūrė, kad mėlynos bangos ilgio „lengviau išsisklaido“, pažymėdamas: „Būtent tai suteikia Mėnuliui raudoną, kraujo spalvos atspalvį.“
Stebėjimas, sauga ir laikas
Mėnulio užtemimą paprasčiau stebėti nei saulės užtemimą: totalumo metu nereikia specialių apsauginių akinių, kad būtų galima tiesiogiai žiūrėti į Mėnulį. Pagrindiniai reikalavimai — aiškus dangus ir buvimas matomumo zonoje per užtemimo langą. Žiūronai ar nedidelis teleskopas gali atskleisti papildomas tamsaus mėnulio paviršiaus detales, įskaitant subtilius spalvų skirtumus, susijusius su Žemės atmosferos sąlygomis.
Tiems, kurie praleido šį užtemimą, astronominiame kalendoriuje yra keletas kitų įdomių įvykių. Ankstesnis pilnas mėnulio užtemimas įvyko 2025 m. kovą, o prieš tai daugelyje regionų paskutinis matomas pilnas užtemimas buvo 2022 m. Tuo tarpu retas pilnas saulės užtemimas — kai Mėnulis visiškai užstoja Saulę — kirs siaurą Europos juostą 2026 m. rugpjūčio 12 d. Ši saulės totalumas bus matoma kai kuriose Ispanijos ir Islandijos dalyse, o reikšmingas dalinis užtemimas bus matomas daugelyje kitų Europos šalių. Milligan pažymėjo, kad Ispanijoje 2026 m. totalumas kris maždaug 160 kilometrų (100 mylių) pločio juostoje tarp Madrido ir Barselonos; nei viena iš šių miestų nematys centrinės totalumo linijos.
Mokslinis kontekstas ir reikšmė
Mėnulio užtemimai yra ne tik įspūdingi dangaus reginiai: jie yra natūralūs planetinės optikos pavyzdžiai ir turi praktinę mokslinę vertę. Totalumo metu astronomai gali tirti, kaip Žemės atmosfera filtruoja saulės šviesą — pavyzdžiui, matuoti Mėnulį pasiekiančios šviesos spektro savybes, kad nustatytų aerozolių kiekį, vulkaninį dulkėtumą ar taršos lygius Žemės atmosferoje. Istoriniai užtemimų įrašai taip pat padėjo tobulinti Žemės–Mėnulio dinamikos ir orbitų mechanikos modelius.
Susijusios technologijos ir stebėjimai
Šiuolaikiniai stebėtojai naudoja skaitmeninę fotografiją ir spektrometrus, kad užfiksuotų užtemimą įvairiuose bangos ilgiuose, taip surinkdami duomenis, prisidedančius prie atmosferos mokslų ir visuomenės informavimo. Mėgėjiški astronomai su kameromis ir mažais teleskopais dažnai dalijasi aukštos raiškos nuotraukomis bei laiko intervalų vaizdais, kurie padeda įtraukti visuomenę į astronomijos stebėjimą.
Ekspertų įžvalgos
„Mėnulio užtemimai suteikia kasdieniams stebėtojams praktišką pamoką apie atmosferos fiziką,“ sakė dr. Elena Vargas, astrofizikė ir mokslo komunikatorė. „Kadangi per totalumą į Mėnulį patenkanti šviesa neša Žemės atmosferos 'gyvą' pėdsaką, kiekvienas Kraujomėnulis tam tikra prasme yra natūralus, nors ir silpnas, mūsų planetos oro tyrimo įrankis. Mokytojams ir studentams užtemimai yra puiki proga susieti stebėjimą su pagrindine fizika — nuo Reilėjaus sklaidos iki orbitų dinamikos.“ Dr. Vargas ragino stebėtojus fotografuoti sekas fazių ir lyginti spalvas bei ryškumą tarp skirtingų užtemimų, kad būtų galima matyti, kaip atmosferos sąlygos keičia jų išvaizdą.
Išvados
Sekmadienio pilnas mėnulio užtemimas buvo tiek įspūdingas viešas renginys, tiek priminimas apie Saulės–Žemės–Mėnulio geometriją, formuojančią dangaus reiškinius. Matomas didelėje Azijos dalyje bei kai kuriose Europos, Afrikos ir Australijos vietose, „Kraujomėnulis“ aiškiai parodė atmosferos sklaidą ir lūžimą. Laukiant kitų užtemimų — įskaitant reikšmingą pilną saulės užtemimą 2026 m. Europos dalyse — stebėtojai ir mokslininkai ir toliau naudos šiuos įvykius švietimui, viešinimui ir atmosferos tyrimams.
Šaltinis: sciencealert
Komentarai