Nauji Žvilgsniai į Neįprastas Jūros Gyvūnų Mirtis Juros Periodu

Nauji atradimai apie netikėtas žuvusių jūros gyvūnų priežastis Juros periode

Įdomus radinys iš garsiosios Vokietijos Solnhofeno kalkakmenio formacijos mokslininkams suteikė naujų įžvalgų apie pavojus, su kuriais susidūrė jūros gyvūnai Juros periodo metu – maždaug prieš 152 milijonus metų. Nauja keliasdešimties Tharsis žuvų fosilijų, išnykusios senovės spindelinės žuvies genties, analizė atskleidė pasikartojantį ir neįprastą mirties modelį: daugelis egzempliorių buvo rasti su dideliais, jau išnykusiais galvakojais – belemnitais – įstrigusiais jų burnose ir žiaunų srityje.

Mokslinis kontekstas: Aukos ir jų grobis

Tharsis žuvys, buvusios mikrogrobikliai, daugiausia maitinosi smulkiais organizmais, tokiais kaip lervos ir zooplanktonas. Šios mažos plėšrūnės, dažnai aptinkamos fosilijų įrašuose, maitinosi siurbdamos grobį iš vandens stulpelio. Priešingai, belemnitai buvo galvakojai, išoriškai primenantys dabartines kalmares, turėję ilgą gaubtą kūną ir kelias rankas. Nors belemnitai kadaise paplitę po pasaulio vandenynus, jų fosilijos randamos rečiau nei Tharsis žuvų liekanos.

Tyrimą atliko paleontologai Martinas Ebertas ir Martina Kölbl-Ebert iš Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto analizuodami vėlyvojo Juros periodo Plattenkalk nuogulas Solnhofeno salyne. Jie identifikavo keletą Tharsis žuvų egzempliorių, kurių burnose aiškiai buvo įstrigę belemnitai. Belemnito „rostrumas“ (tvirta, snapą primenanti vidinė struktūra) kyšojo per žiaunas, tuo tarpu pagrindinė kiauto dalis – fragmokonas – buvo įstrigęs žuvies burnos ertmėje.

Neįprastas užspringimo pavojus

Kaip šios mikrogrobikliai žuvys galėjo užspringti belemnitais, paaiškėja tyrinėjant galvakojų būklę. Solnhofeno ir Eichstätto regionų belemnitų fosilijos dažnai yra apaugusios dvigeldžių kriauklėmis, kas rodo, kad šie gyviai jau buvo mirę ir dreifavo vandenyje, kai juos aptiko Tharsis žuvys. Manoma, jog puvančios, plūduriuojančios belemnitų liekanos tapdavo įvairių jūrinių organizmų – bakterijų, dumblių, moliuskų – buveinėmis.

Mokslininkų teigimu, Tharsis žuvys aktyviai medžioti gyvų belemnitų negalėjo. Jų mitybos strategija greičiausiai buvo paremta organinių medžiagų, tokių kaip puvančios audinių liekanos, dumbliai ar bakterijos, siurbimu nuo plūduriuojančių objektų. Tačiau belemnitų liekanų aerodinamiška forma tapo žuvims pavojinga – įsiurbę belemnito rostrumą kartu su organinėmis liekanomis, žuvys rizikavo, kad standi struktūra įstrigs jų burnoje ir žiaunose. „Nors žuvis bandė pašalinti kliūtį pro žiaunas, atsikratyti jos nepavykdavo, todėl žūdavome užspringę“, – pažymi paleontologai.

Pagrindinės išvados ir evoliucinės įžvalgos

Šie fosilizuoti įvykiai suteikia retą galimybę pažvelgti į senovines jūrines ekosistemas bei netikėtas mitybinio elgesio pasekmes. Rezultatai atskleidžia ne tik, kokius pavojus patyrė Juros periodo žuvys, bet ir kaip sudėtingai sąveikavo skaidytojai bei maitėdos senovės vandenynuose. Jie parodo taphonomijos – fosilizacijos procesų tyrimų – svarbą rekonstruojant praeities gamtos paveikslą ir senųjų rūšių iššūkius.

Išvados

Solnhofeno fosilijų radiniai pateikia svarbių įrodymų, kaip evoliuciškai išvystyta siurbiamojo maitinimosi strategija galėjo tapti mirtina Tharsis žuvims susidūrus su specifinėmis aplinkos grėsmėmis. Šios iškasenos suteikia mokslininkams svarbių žinių apie Juros jūrų maitinimosi dinamiką ir rizikas, su kuriomis susidūrė senovės mikrogrobikliai. Tokių sąveikų supratimas padeda atkurti sudėtingą Žemės ekosistemų evoliuciją ir spaudimą, kurį jūros gyvijams darė prieš milijonus metų vykę pokyčiai.