3 Minutės
2024 m. birželio 13 d. radijo astronomijos srityje užfiksuotas paslaptingas ir galingas radijo signalas – vadinamasis greitasis radijo blyksnis (GRB). Skirtingai nuo daugumos GRB, kurie kyla iš labai tolimų kosminių įvykių už milijardų šviesmečių, šis signalas pasirodė turįs vietinį šaltinį – nuo 1960-ųjų pabaigos Žemės orbitoje neveikiantį NASA Relay 2 palydovą.
Greitieji radijo blyksniai yra vieni iš labiausiai intriguojančių Visatos reiškinių – išsiskiriantys milžiniška energija ir itin trumpa trukme, trunkančia vos milisekundes. Kai kurie GRB išskiria tiek pat radijo energijos, kiek per akimirką padarytų pusė milijardo saulių. Šie kosminiai signalai paprastai keliauja tarpgalaktiniais atstumais, o iki šiol tik vienas žinomas GRB buvo užfiksuotas Paukščių Tako galaktikoje – šalia magnetaro, esančio už 30 000 šviesmečių. Tobulėjant detekcijos technologijoms, vis didesnis iššūkis tampa atskirti natūralius signalus nuo žmogaus sukurtų signalų, sklindančių iš Žemės palydovų ar šiukšlių orbitoje.
2024 m. birželio 13 d. tarptautinė astronomų komanda, vadovaujama dr. Clancy James iš Curtino universiteto (ICRAR), naudodama Australijos kvadratinio kilometro masyvo radijo teleskopą (ASKAP), užfiksavo trumpą radijo bangų pliūpsnį, sklindantį dažnių ruože nuo 695,5 iki 1 031,5 megaherco. Išanalizavus signalo laiką ir sklidimą, paaiškėjo, kad šaltinis yra ne už Visatos ribų, o tiesiog Žemės apsuptyje – maždaug už 4 500 kilometrų.
Tolesni tyrimai, naudojant Skyfield Python modulį ir palydovų sekimo duomenis, leido tiksliai nustatyti kaltininką – tai buvo NORAD indeksu 737 žymimas NASA Relay 2 palydovas, paleistas 1964 m. Jis veikė tik trejus metus, o vėliau tapo tyliai skrajojančia senosios kosmoso eros liekana, esančia nuo 1 867 iki 7 648 km aukštyje virš Žemės paviršiaus.
Atidžiai nagrinėjant signalą, buvo atmesta tikimybė, kad šį blyksnį sukėlė atsispindėjusi saulės šviesa, kaip yra nutikę ankstesniais atvejais. Išsiskyrė dvi galimos kilmės teorijos: plazmos išlydis, kurį galėjo sukelti mikrometeoroido smūgis, arba elektrostatinis išlydis.
Elektrostatiniai išlydžiai – žinoma rizika dirbtiniams Žemės palydovams. Judant per Žemės magnetinį lauką, palydovai kaupiasi elektronus, o kai įtampa viršija kritinį slenkstį, įvyksta staigus išlydis, sukeliantis radijo bangų pliūpsnį. Panašų reiškinį 2017 m. jau buvo fiksavusi Arecibo observatorija, tirdama GPS palydovų emisijas. Nors mikrometeoroido poveikis išlieka galimas, tyrėjų komanda laikosi nuomonės, kad šiuo atveju labiau tikėtinas elektrostatinis išlydis.
Tokio labai trumpo, gigahercų dažnių radijo blyksnio nustatymas iš daugiau nei pusę amžiaus neveikiančio palydovo yra neįprastas ir svarbus įvykis. Tyrėjų išvada: „Stebėtas toks trumpas blyksnis gigahercų dažniu buvo netikėtas ir atveria naujas galimybes nuotoliniam palydovų išlydžių stebėjimui.“
Šis atvejis išryškina iššūkius, su kuriais susiduria šiuolaikinė radijo astronomija: vis tankiai užgrūstančioje Žemės orbitoje tarp aktyvių palydovų ir kosminių šiukšlių tampa ypatingai svarbu atskirti žmogaus sukurtus signalus nuo autentiškų astrofizikinių įvykių. Tokie netikėti signalai gali klaidinti mokslininkus, ieškančius greitųjų radijo blyksnių, gravitacinių bangų ar dalelių iš kosmoso.
Tyrimas pateikia ir praktinę naudą: pabrėžiamas nuolatinio kosminių pavojų, tokių kaip elektrostatiniai išlydžiai, monitoringo svarba, nes jie gali laikinai išjungti palydovus ar, retais atvejais, sutrikdyti pasaulinės komunikacijos ir navigacijos sistemas.
ASKAP tyrimo vadovas dr. Clancy James pabrėžia: „Mūsų stebėjimai atveria naujas nuotolinio elektrostatinių išlydžių stebėjimo galimybes, kurie kelia rimtą grėsmę kosminių aparatų saugumui ir gali pridaryti sumaišties tiriant astrofizikinius reiškinius.“
Mokslininkai siūlo, kad tolimesnėje ateityje būtų galima patobulinti esamus stebėjimo instrumentus arba diegti naujus specializuotus detektorius, leidžiančius tiksliau realiu laiku sekti ir analizuoti tokius išlydžius. Tai pagerintų kosminių radijo blyksnių paieškų tikslumą ir palydovinės infrastruktūros saugumą nuolat keičiantis Žemės artimiausiai kosminei aplinkai.
Netikėtas galingo radijo signalo aptikimas iš nurašyto NASA palydovo atskleidžia svarbių pamokų tiek astrofizikos, tiek kosmoso technologijų srityse. Šis atradimas parodo, kokia svarbi tampa dirbtinių ir natūralių signalų diferenciacija dinamiškoje Žemės orbitoje, bei praplečia mūsų supratimą apie tai, kaip net dešimtmečiais nebeveikiantys palydovai vis dar gali daryti įtaką šiuolaikiniams moksliniams stebėjimams. Plečiantis žmonijos veiklai kosmose, didėja ir budrumo bei pasirengimo naujiems, netikėtiems reiškiniams svarba.
Komentarai