2 Minutės
Aksolotlio Galūnių Regeneracijos Tyrimai
Aksolotliai (Ambystoma mexicanum), dar vadinami meksikiečių vaikščiojančiomis žuvimis, jau daugelį metų stulbina mokslininkus dėl išskirtinio gebėjimo atkurti prarastas galūnes ar net gyvybiškai svarbius organus. Šis regeneracijos potencialas ryškiai skiriasi nuo ribotų žmogaus žaizdų gijimo galimybių, todėl axolotlių tyrimai tapo itin svarbūs siekiant suprasti molekulinius regeneracijos mechanizmus ir jų pritaikymą žmogaus medicinoje.
Molekulinis Regeneracijos Planas
Naujausio tyrimo, atlikto Northeastern universiteto ir Kentukio universiteto mokslininkų, metu buvo nustatytas pagrindinis molekulinis elementas – retinoinė rūgštis. Ši molekulė atlieka svarbiausią vaidmenį vadovaujant tiksliam prarastų kūno dalių atkūrimui, leidžiant ataugti rankoms ar kojoms iš reikiamos anatominės vietos.
Kaip Retinoinė Rūgštis Koordinuoja Atkūrimą
Retinoinė rūgštis organizme pasiskirsčiusi netolygiai – jos koncentracija didesnė prie peties ir mažėja link galūnės galo. Fermentas, skaidantis šią rūgštį, sudaro priešingą koncentracijos gradientą. Šis subtilus molekulinis balansas suteikia regeneracinėms ląstelėms tikslias pozicijos gaires pažeidimo vietoje ir nurodo, ar reikia atkurti tik prarastą rankos dalį, visą galūnę ar kitą struktūrą.
Pasak tyrimo vadovo biologo Dr. James Monaghan, „Aksolotlio ląstelės geba interpretuoti šiuos pozicinius signalus, todėl jie tiksliai inicijuoja regeneracijos procesus pagal pažeidimo vietą – alkūnėje, rieše ar petyje.“
Eksperimentiniai Atrasti ir Žmogaus Galimybių Ribos
Tyrėjų eksperimentai parodė, kad dirbtinai padidinus retinoinės rūgšties kiekį regeneruojančios rankos srityje, aksolotlis ataugino visą ranką, o ne tik prarastą segmentą. Šis rezultatas aiškiai parodo stiprų šios molekulės poveikį galūnių formavimuisi ir ląstelių atprogramavimui.
Nors žmonėms egzistuoja panašūs cheminiai keliai bei ląstelės – pavyzdžiui, fibroblastai – mūsų organizmas į sužeidimus reaguoja randiniu audiniu, todėl audinių regeneracija yra labai ribota. Kitas mokslininkų žingsnis – išsamiai tirti ląstelių viduje vykstančius procesus, kuriuos suaktyvina retinoinė rūgštis, tikintis išsiaiškinti, kodėl žmogaus ląstelės negali atstatyti sudėtingų audinių kaip aksolotliai.
Dr. Monaghan pabrėžia: „Jei mums pavyktų padaryti, kad žmogaus fibroblastai reaguotų į šiuos regeneracijos signalus, galėtume pasiekti netgi gijimą be randų ir įkvėpti prarastų pirštų, o galbūt ateityje – ir visų rankų ar kojų, atsinaujinimą.“
Išvados
Šis reikšmingas tyrimas priartina regeneracinę mediciną prie ilgametės žmogaus galūnių atgavimo svajonės. Suprasdami, kaip aksolotliai naudoja retinoinę rūgštį sudėtingoms kūno struktūroms atkurti, mokslininkai kuria molekulinį žemėlapį, kuris ateityje gali revoliucionizuoti sunkių sužalojimų ir amputacijų gydymą. Nors tenka įveikti daug iššūkių, tyrimai apie aksolotlio regeneraciją ir toliau plečia mūsų žinias apie audinių atkūrimą ir naujas gydymo technologijas žmonėms.
Komentarai