Vakcinos, kolektyvinė rizika ir žaidimų teorija: kodėl kyla abejonės skiepais?

Vakcinos yra vienas svarbiausių šiuolaikinės visuomenės sveikatos pasiekimų – jos drastiškai sumažino tokių užkrečiamųjų ligų kaip tymai, kiaulytė ir raudonukė plitimą. Vis dėlto net ir ten, kur veiksmingos vakcinos lengvai prieinamos, ligų protrūkiai nesiliauja, todėl visuomenės sveikatos specialistai ir plačioji visuomenė ieško atsakymų. Ar skiepų baimė atsiranda tik dėl dezinformacijos, ar ir racionalūs, moksliškai nusiteikę žmonės pagrįstai gali atsisakyti skiepytis? Nauji tyrimai liudija, kad situacija daug sudėtingesnė – ją aiškina žaidimų teorija, matematinių sprendimų sistema, padedanti suprasti, kodėl individualiai racionalūs sprendimai gali virsti rizikingais visai visuomenei.

Individo pasirinkimas ir kolektyvinė rizika

Žaidimų teorija atskleidžia, kaip žmonės sprendimus priima įvertindami ne tik savo situaciją, bet ir kitų veiksmus. Nobelio premijos laureato Johno Nasho darbai rodo, kad asmeninis racionalumas ne visuomet veda prie geriausio kolektyvinio rezultato.

Pavyzdžiui, spręsdami, ar skiepyti vaiką nuo tymų, tėvai lygina retus vakcinos sukeltų šalutinių poveikių pavojus su sunkiais pačios ligos keliamais padariniais. Svarbiausia, kad ši dilema priklauso ir nuo kitų bendruomenės narių sprendimų dėl skiepų. Didelis imunizacijos lygis visoje visuomenėje sukuria „bandos imunitetą“, todėl liga sunkiai plinta, nes maža dalis žmonių jai imlūs. Kai toks imunitetas jau pasiektas, kai kurie gali manyti, kad atsisakyti vakcinos mažiau rizikinga, remdamiesi kolektyvine apsauga, kurią sukuria kiti.

Skirtingai nei daugelis medicininių sprendimų, pavyzdžiui, gydymas nuo padidėjusio kraujospūdžio, skiepijimasis yra socialinis aktas. Kiekvieno pasirinkimas tiesiogiai veikia bendruomenės sveikatą, susieja asmeninį elgesį su viešosios sveikatos rezultatais.

Bendruomeniniai procesai ir tymų sugrįžimas

Viena aiškių žaidimų teorijos dinamikos iliustracijų užfiksuota Teksase – ten smarkiai sumažėjus skiepų aprėpčiai, kilo didžiausias JAV tymų protrūkis per dešimtmetį. Vienoje apskrityje per penkerius metus imunizacija sumažėjo nuo 96% iki 81%, gerokai žemiau apie 95% slenksčio, reikalingo bandos imunitetui tymų atveju. Kai šis lygis buvo pažeistas, liga vėl paplito – nepaisant ankstesnio jos eliminavimo regione.

Toks scenarijus patvirtina žaidimų teorijos prognozes: individualiai pagrįsti ir mažos rizikos atrodančius sprendimus (pvz., nesiskiepyti jei skiepijasi kiti), sukaupus daug tokių pasirinkimų, galima susilpninti bendruomenės apsaugą ir sukelti užkrečiamų ligų protrūkius.

„Laivo keleivio“ efektas ir sistemos silpnybės

Ekonomistai šį reiškinį vadina „nemokamo keleivio“ (angl. free rider) problema: kai kurie naudą (bandos imunitetą) gauna neprisidėję prie jos palaikymo (atsisakę skiepyti). Žaidimų teorija rodo, jog net jeigu vakcinos būtų tobulos – saugios ir efektyvios, visuotiniškai savanoriškai skiepijasi retai būtų pasiekta. Kuomet bendruomenės skiepijimo lygis aukštas, racionalūs asmenys natūraliai linkę „važiuoti nemokamai“, naudodamiesi kitų sukurta apsauga.

Matematiniai modeliai prognozuoja staigų skiepijimo lygio kritimą atsiradus abejonių dėl vakcinų saugumo – toks procesas fiksuotas ir per pastaruosius metus. Kai sumažėja pasitikėjimas, daugelis tėvų vienu metu nustoja ar atideda skiepijimą, o padengimo atkūrimas neskubrus: pasitikėjimui atkurti reikia matyti, kad ir kiti renkasi vakcinas.

Vietos socialinės normos ir informacijos sklaida taip pat stipriai veikia vakcinų pasirinkimus. Jei vis daugiau tėvų kažkurioje bendruomenėje atsisako skiepų, kiti taip pat gali sekti jų pavyzdžiu, taip susidaro žemesnės aprėpties „imlumo klasteriai“. Tokiose grupėse užkrečiamos ligos gali plisti net jei visos valstybės ar šalies vidurkiai atrodo pakankami – todėl apie 95% vakcinacijos rodiklis gali slėpti rimtas vietines spragas.

Diskusijos be kaltinimų: esminės skiepų baimės priežastys

Žvelgiant per žaidimų teorijos prizmę, nesusikalbėjimas dėl vakcinų nėra moralinė klaida ar silpnybė. Tai – sistemos paskatų neatitikimo rezultatas, kai individualus racionalumas prieštarauja kolektyvinei sveikatai. Kaltinimai ar tėvų vadinimas savanaudžiais dažnai skatina priešingą reakciją ir dar labiau atbaido nuo skiepų.

Tyrimai parodė, kad konstruktyvus požiūris yra veiksmingesnis. 2021 m. tyrimas atskleidė, jog tėvai net 24% dažniau svarstė skiepytis, kai pagrindinis akcentas buvo bendruomenės apsauga ir rūpestis, o ne asmeninė atsakomybė ar kaltinimai dėl savanaudiškumo. Tai rodo, jog vakcinų komunikacijoje svarbu pabrėžti kolektyvinę naudą ir visuomeninės atsakomybės svarbą.

Veiksminga mokslo komunikacija

Siekiant susieti mokslinius įrodymus su visuomenės sveikatos sprendimais, ypač svarbu aiškiai pateikti santykinius pavojus. Pavyzdžiui, tymais susergančių mirtingumas – 1 iš 500 atvejų, o sunkūs vakcinos šalutiniai poveikiai itin reti. Tačiau viešajame diskurse tokia svarbi informacija dažnai lieka neišgirsta.

Būtina pritaikyti komunikaciją konkrečių bendruomenių poreikiams. Kur skiepijimo lygiai jau aukšti, verta stiprinti pasitikėjimą ir tęstinį domėjimąsi vakcinacija, o kur aprėptis maža – svarbiausia atvirumas ir pasitikėjimo skatinimas.

Nuoseklumas žinutėse iš sveikatos institucijų itin svarbus pasitikėjimui išlaikyti. Tyrimai rodo, kad prieštaringa ar nuolat kintanti informacija gali skatinti abejones ir paskatinti atidėti ar praleisti vakcinaciją. Priverstiniai gąsdinimai dažnai priveda prie dar didesnio ģyventojų užsisklendimo.

Bendruomenės įtraukimas – vieši renginiai, duomenų sklaida mokyklose ar rajonuose – daro skiepų pasirinkimą matomesniu ir padeda formuoti pozityvias socialines normas. Paaiškinant, kaip skiepijimas apsaugo pažeidžiamiausias grupes (naujagimius, vyresnius žmones, nusilpusia imunine sistema sergančius), lengviau suvokti asmeninių sprendimų ir visuomeninės sveikatos ryšį.

Medicinos darbuotojai išlieka patikimiausias vakcinų informacijos šaltinis. Pripažindami racionalias ir sistemines skiepų baimės priežastis, jie gali empatiškai ir tiksliai atsakyti į klausimus, parodyti, kad abejonės dažniausiai kyla iš rizikos vertinimo, o ne nusistatymo prieš mokslą.

Išvados

Skiepų baimė šiuolaikinių protrūkių ir mokslo revoliucijos amžiuje – tai logiška ir nuspėjama reakcija į sprendimų balansavimą tarp asmeninės ir visuomeninės naudos. Žaidimų teorija paaiškina tiek sveikatos sistemos silpnybes, tiek įžvelgia galimybes geresnėms paskatoms kurti. Pakeitę akcentą nuo kaltinimų prie bendradarbiavimo, pagerinę komunikaciją ir pritaikę politiką kolektyviniams iššūkiams spręsti, galime efektyviau saugotis užkrečiamų ligų ir stiprinti atsparumą ateities sveikatos grėsmėms.