Tarptautinis tyrimas patvirtino: fizinis aktyvumas gerina išgyvenamumą persirgus storosios žarnos vėžiu

Didelis tarptautinis tyrimas patvirtina: fizinis aktyvumas gerina išgyvenamumą sergant storosios žarnos vėžiu

Naujas išsamus tyrimas dar labiau išryškino fizinio aktyvumo svarbą vėžio prevencijoje ir sveikime, parodydamas, kad reguliarūs, struktūrizuoti fiziniai pratimai gali reikšmingai sumažinti mirties ir atkryčio riziką asmenims, gydytiems nuo storosios žarnos vėžio. Šis proveržis kilęs iš tarptautinio Challenge tyrimo, kuris pristatytas Amerikos klinikinės onkologijos draugijos metiniame suvažiavime – pasauliniame renginyje, akcentuojančiame naujausius pasiekimus onkologijoje.

Challenge tyrimo apžvalga: tyrimo eiga ir dalyvių patirtys

Tyrimas, apėmęs šešias šalis ir publikuotas New England Journal of Medicine, stebėjo 889 asmenis, išgyvenusius storosios žarnos vėžį po chemoterapijos. Dalyviai buvo atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: viena gavo įprastą stebėseną po gydymo, o kita įsitraukė į trijų metų fizinio aktyvumo programą, kuri apėmė individualius pratimus ir nuolatinį trenerių palaikymą.

Fizinio aktyvumo programa buvo pradedama po truputį, dauguma dalyvių palaipsniui pasiekė greitus 45 minučių pasivaikščiojimus keturis kartus per savaitę – tai prilygsta maždaug trims valandoms vidutinio intensyvumo fizinės veiklos per savaitę. Iš pradžių vykdavo individualūs susitikimai su treneriais kas dvi savaites, vėliau jie perėjo prie mėnesinių pokalbių, taip užtikrinant palaikymą ir išlaikant motyvaciją ilgai po gydymo pabaigos.

Stulbinantys rezultatai: sumažėjęs atkryčių skaičius ir pagerėjęs išgyvenamumas

Rezultatai įspūdingi: pratimų grupėje storosios žarnos vėžio atsinaujinimų sumažėjo 28 %, o mirtingumas – net 37 %, lyginant su standartinę priežiūrą gavusiais pacientais. Ypač išryškėjo faktas, kad net 90 % pagal rekomendacijas sportavusių asmenų po penkerių metų liko be vėžio, kai tuo tarpu nesportavusiųjų grupėje tokių buvo tik 74 %.

Šie duomenys pirmieji įtikinamai įrodo, kad fizinis aktyvumas ne tik susijęs su geresniais rezultatais sergantiesiems storosios žarnos vėžiu, bet ir tiesiogiai prisideda prie ilgesnio išgyvenamumo. Anksčiau gauti stebimieji rezultatai leido tai įtarti, tačiau Challenge tyrimas įrodė priežastinį ryšį, todėl pagrįstai siūloma fizinį aktyvumą integruoti į standartinį vėžio gydymą bei priežiūrą.

Kodėl fizinis aktyvumas toks svarbus? Biologiniai mechanizmai ir tolesni tyrimai

Teigiamas fizinio aktyvumo poveikis siejamas su keliais biologiniais procesais. Reguliarūs fiziniai pratimai gali pagerinti organizmo jautrumą insulinui, mažinti uždegimą bei stiprinti imuninės sistemos veiklą – visa tai itin svarbu užkertant kelią vėžio išsivystymui ar progresavimui. Tyrėjai toliau analizuoja kraujo mėginius iš Challenge tyrimo dalyvių, siekdami nustatyti konkrečius molekulinius pokyčius, kuriuos sukelia mankšta, ir ateityje tikisi sudaryti personalizuotas treniruočių rekomendacijas, atsižvelgiant į genetinius ar individualius vėžio rizikos veiksnius.

Fizinio aktyvumo nauda ir galimos rizikos: ką rodo ištvermės sportininkų tyrimai

Kartu su pozityvia informacija apie vidutinio intensyvumo pratimų naudą, specialistai pristatė duomenis apie ištvermės sporto įtaką storosios žarnos sveikatai. Atskiras tyrimas parodė, kad maratono bėgikai dažniau turi storosios žarnos polipų – mažų, kartais ikivėžinių darinių – nei likusi populiacija. Daugelis polipų buvo nepavojingi, be to, bėgikų vėžio dažnis nepadidėjo, tačiau šis atradimas paskatino diskusijas apie ilgalaikę intensyvaus sportavimo įtaką žarnynui.

Keletas faktorių tai galėtų paaiškinti: sportininkai dažniau tiriami, todėl polipų randama daugiau; ilgalaikis intensyvus fizinis krūvis gali trumpam padidinti žarnyno uždegimus; papildų vartojimas ir mitybos ar hidratacijos pokyčiai, būdingi ištvermės sportui, taip pat gali paveikti žarnyno terpę.

Tačiau šie faktai jokiu būdu neneigia aiškaus fizinio aktyvumo apsauginio efekto prieš storosios žarnos vėžį. Epidemiologiniai tyrimai nuosekliai rodo: fiziškai aktyvūs asmenys rečiau suserga šiuo vėžiu negu sėslūs. Vis dėlto, būtina įvertinti fizinio krūvio intensyvumą ir trukmę pagal individualią sveikatos būklę bei ištvermės sportininkus skatinti reguliariai tikrintis sveikatą ir laikytis subalansuotos mitybos rekomendacijų.

Ekspertų požiūris ir praktinės gairės

Dr. Jeffrey Meyerhardt, vienas iš Challenge tyrimo vadovų, pabrėžė: „Tinkamai palaikant, storosios žarnos vėžį įveikę žmonės gali saugiai didinti fizinį aktyvumą ir žymiai sumažinti atkryčio bei mirtingumo riziką. Turime aiškių įrodymų, kad sportas yra svarbi papildoma priemonė tradiciniam vėžio gydymui.“

Nors pratimų grupėje raumenų patempimų ir nedidelių sužeidimų pasitaikė dažniau (19 %, palyginti su 12 % kontrolinėje grupėje), šios problemos buvo lengvai suvaldomos, o išgyvenamumo nauda įvertinta kaip kur kas svarbesnė. Struktūrizuotas trenerių palaikymas padėjo dalyviams išlaikyti naujus sveikos gyvensenos įpročius net ilgai po gydymo.

Tyrimo reikšmė vėžį įveikusiems, sportininkams ir visuomenei

Challenge tyrimas suteikia aiškių ir vilties kupinų gairių storosios žarnos vėžį įveikusiems asmenims: tris valandas greito ėjimo per savaitę yra realiai įgyvendinamas ir didelę naudą teikiantis tikslas. Sportininkams pagrindinė žinia – intensyvus ištvermės sportas vis dar naudingas, tačiau nuolatinis didelio intensyvumo treniravimasis turėtų būti derinamas su papildomais prevenciniais patikrinimais, ypač esant kitų rizikos veiksnių.

Visuomenei tyrimas dar kartą patvirtina, kad reguliarus vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas kartu su profilaktiniais tyrimais yra patikimiausia strategija sumažinti storosios žarnos vėžio riziką – tai ketvirtas pagal paplitimą vėžys pasaulyje, kuris vis dažnesnis tarp jaunesnių nei 50 metų žmonių. Tyrimo rezultatai skatina kiekvieną susirasti sau tinkamą, subalansuotą judėjimo būdą ir, esant poreikiui, pasitarti su sveikatos specialistais.

Išvados

Naujausi moksliniai įrodymai nepalieka abejonių: reguliari, vidutinio intensyvumo fizinė veikla yra veiksminga priemonė mažinant storosios žarnos vėžio atkryčio riziką ir ilginant išgyvenamumą. Challenge tyrimo rezultatai rodo kelią, kaip fizinis aktyvumas gali tapti įprasta onkologinės priežiūros dalimi. Tuo pačiu nauji klausimai apie intensyvaus ištvermės sporto poveikį atskleidžia sudėtingus ryšius tarp fizinio aktyvumo ir ilgalaikės sveikatos, pabrėžiant individualizuotų bei subalansuotų fizinio aktyvumo rekomendacijų svarbą. Nesvarbu, ar sveikstate po ligos, ar siekiate sportinių tikslų – pagrindinis kelias į geresnę ateitį yra informuotas, medikų prižiūrimas judėjimas.