Pasaulinis maisto savarankiškumas: šalių nepriklausomybės analizė

Pasaulinis maisto savarankiškumas: šalių nepriklausomybės analizė

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame tiekimo grandinės vis labiau persipina, o geopolitika išlieka nepastovi, maisto savarankiškumo klausimas tampa ypač aktualus. Mokslininkų komanda iš Getingeno ir Edinburgo universitetų atliko išsamų tyrimą, siekdama atsakyti į pagrindinį klausimą: kurios šalys galėtų savarankiškai aprūpinti savo gyventojus maistu, jei tarptautinė prekyba maisto produktais visiškai nutrūktų?

Analizuodami 186 šalių maisto gamybos duomenis septyniose pagrindinėse maisto grupėse – grūdų, daržovių, vaisių, pieno produktų, mėsos, žuvies ir aliejų – tyrėjai atskleidė pažeidžiamą pasaulinio maisto saugumo pobūdį. Rezultatai pabrėžia, kad dauguma valstybių nėra pilnai nepriklausomos ir priklauso nuo tarptautinės maisto tiekimo grandinės.

Gajana – vienintelė visiškai savarankiška šalis pasaulyje

Išskirtinai pažymėtina, kad tyrimas nustatė Gajaną kaip vienintelę valstybę pasaulyje, pilnai užtikrinančią savarankiškumą visose septyniose maisto grupėse. Tai reiškia, jog staiga nutrūkus visai pasaulinei prekybai maistu, Gajana teoriškai gebėtų suteikti savo gyventojams subalansuotą mitybą iš vien vidaus išteklių.

Tarp stipresnių šalių minimos ir Kinija bei Vietnamas, pasiekiančios savarankiškumą šešiose iš septynių maisto kategorijų. Tačiau tai – retos išimtys. Tyrimas rodo, kad tik maždaug viena iš septynių valstybių užtikrina savarankiškumą bent penkiose grupėse, o daugiau nei trečdalis visų šalių geba nepriklausomai gauti tik dviejų arba mažiau pagrindinių maisto grupių produktus.

Ekonominės sąjungos ir išliekantys pažeidžiamumai

Tyrimas taip pat įvertino regioninių ekonominių sąjungų, kurios yra svarbi tarptautinio maisto tiekimo sistemos dalis, galimybes. Pavyzdžiui, Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba (GCC), vienijanti keletą Vidurio Rytų šalių, pilnai aprūpina tik mėsos produktais. Vakarų Afrikos ir Karibų sąjungoms pavyko pasiekti savarankiškumą tik dviejose kategorijose, o nė viena regioninė grupė nesugeba visiškai aprūpinti visų savo narių daržovėmis.

Tokia priklausomybė nuo tarptautinės maisto prekybos aiškiai išryškina pagrindinę silpnąją vietą. Daugelis šalių daugiau nei pusę reikalingo maisto įsiveža iš vienos užsienio valstybės, todėl jos tampa itin pažeidžiamos dėl rinkos sutrikimų ar tiekimo grandinės krizių. Atsižvelgiant į tokius pasaulinius iššūkius kaip klimato kaita ar geopolitiniai nesutarimai, šiai priklausomybei didėjant, situacija gali dar labiau blogėti.

Atsparių maisto tiekimo grandinių svarba

Siekiant ilgalaikio maisto saugumo ir visuomenės sveikatos, būtina stiprinti įvairias ir atsparias maisto tiekimo sistemas. „Tarptautinė prekyba ir bendradarbiavimas yra esminiai veiksniai, užtikrinantys sveiką bei tvarią mitybą. Tačiau didelė priklausomybė nuo vienos šalies importo gali šalims sukelti rimtų rizikų“, pažymi vystymosi ekonomistas Jonas Stehl iš Getingeno universiteto.

Tyrėjai pabrėžia, kad įvairūs prekybos santykiai ir ribotos protekcionistinės priemonės yra pagrindinės strategijos rizikų mažinimui. Atsparios tiekimo grandinės ne tik sustiprina maisto saugumą, bet ir saugo visuomenės sveikatą, ypač krizės metu.

Išvados

Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad nacionalinis maisto savarankiškumas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje yra itin retas reiškinys. Pilnai nepriklausoma išlieka tik Gajana, tuo tarpu dauguma šalių iš esmės priklauso nuo tarptautinės prekybos – dėl to jos tampa jautrios tiekimo sistemos trikdžiams. Siekiant užtikrinti globalų maisto saugumą ir apsaugoti visuomenės sveikatą ateityje, itin svarbu plėtoti įvairias ir atsparias maisto tiekimo grandines.