Ši svetainė naudoja slapukus, kad galėtume geriau teikti paslaugas. Spustelėdami „Sutinku“ arba naudodamiesi šia svetaine jūs sutinkate su slapukų naudojimu, kaip paaiškinta mūsų Privatumo politikoje.
Vilniaus universiteto observatorija yra viena seniausių Europoje ir primena mums didingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Ji buvo įkurta dar 1753 metais astronomo ir jėzuito Tomo Žebrausko. Plačiai žinomų mokslininkų, ypač Martyno Počobuto, darbų dėka observatorija įgijo gerą vardą mokslinėje visuomenėje. Jos darbu domėjosi ir naudojosi kai kurie žymūs Europos mokslininkai.
Iki observatorijos įkūrimo Vilniuje praktinė astronomija Lietuvoje buvo gana menkame lygyje. Observatorijos diapazonas buvo gana platus: buvo stebimi ir aprašomi įvairūs dangaus plotai, fiksuota kasdienė Saulės ir planetų padėtis, dangaus kūnų judėjimas, Saulės ir Mėnulio bei planetų palydovų užtemimai, Saulės dėmes, fiksuotos ir tikslintos žvaigždžių koordinatės. Vieni svarbesnių paskutinių stebėjimų buvo pirmųjų asteroidų Cereros ir Paladės bei naujai atrastos planetos – Urano tyrimai. Ypač daug dėmesio M. Počobutas skyrė dangaus plotui, kuriam buvo sugalvojęs Poniatovskio Veršio (Jautuko) žvaigždyno pavadinimą. Deja, vėlesniais laikais žvaigždėlapiuose šio vienintelio “lietuviško” žvaigždyno nebeliko…
Pirmą teleskopą observatorijai padovanojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausias kariuomenės vadas Mykolas Radvila. Tai buvo 13,5 cm reflektorius. Kitą, 10 cm skersmens reflektorių, padovanojo Vilniaus vyskupas Juozapas Sapiega. Apie Žebrausko astronominius stebėjimus nedaug kas žinoma. Observatorijai jis vadovavo 1753 – 1758 metais.
Vilniaus universiteto observatorija suklestėjo, kai jai pradėjo vadovauti Martynas Počobutas (nuo 1764 iki 1807) – matematikas ir astronomas, Paryžiaus mokslų akademijos narys korespondentas, Londono karališkosios mokslo draugijos narys, Vilniaus universiteto rektorius (1780–1799). Jis dėjo visas pastangas, kad oservatorija būtų aprūpinta moderniais prietaisais. 1777 m. buvo įsigytas Ramsdeno pasažinis instrumentas bei sieninis dienovidinis kvadrantas. Įsigytiems instrumentams įrengti reikėjo naujų patalpų. Todėl 1782–1788 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą buvo pastatytas pietinis observatorijos priestatas. Klasikinė jo konstrukcija turėjo du stebėjimų bokštelius ir tvirtą smiltainio sieną dienovidinio plokštumoje. Ši siena dalijo patalpas į dvi dalis. Su šiuo prietaisu Počobutas stebėjo planetas, kometas, asteroidus, Saulės ir Mėnulio užtemimus. Jo atliktų tyrimų duomenys buvo labai vertingi. Vėliau juos naudojo kitų Europos observatorijų astronomai.
Astronomija Lietuvoje atsigavo tik tarpukario metais, kuomet lenkų okupuotame Vilniuje, Čiurlionio gatvėje buvo išskirtas sklypas ir pastatyti keli bokšteliai. Observatorijai 1922-1941 metais vadovavo lenkų astronomas ir matematikas Vladislavas Dzievulskis. Po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai buvo nuspręsta Vilniaus ir Kauno universitetų observatorijas sujungti į vieną, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė. Vėliau, 48 cm teleskopas buvo perkeltas į Simeizo observatoriją Kryme (Ukraina), o po to – į geresnių astroklimatinių sąlygų vietą – Maidanako observatoriją. Pastačius Molėtų astronomijos observatoriją, į ją buvo perkeltas 63 cm skersmens teleskopas.
Šaltiniai:
Komentarai
Komentaras sėkmingai išsiųstas!