Oginskių rūmai – Lietuvos didikų Oginskių pastatyti rūmai, esantys Vilniaus senamiestyje, Arklių gatvėje. Ignoto Oginskio (1698–1775) rūmų pastatų kompleksas saugomas valstybės. Jis reikšmingas archeologiniu, architektūriniu, dailės, istoriniu bei urbanistiniu požiūriu. Rūmų korpusai prie Rūdninkų g. buvo suformuoti 1768–1771 m. Mūriniai namai šioje vietoje stovėjo jau gotikos epochoje. Yra išlikę jų rūsiai.

Kai 1831 m. Vilniuje buvo statoma karinė tvirtovė, visos karinės tarnybos jos teritorijoje nesutilpo. Carinė administracija konfiskavo keletą rūmų ansamblių. Praskolinti Oginskio rūmai buvo suvalstybinti. 1837 m. ansamblis perprojektuotas Vilniaus divizijos būstinei. Tada erdviame kieme buvo sumūrytas trijų aukštų korpusas, perskiriantis kiemą į dvi dalis. Po rekonstrukcijų 1840 m. buvusiuose Oginskio rūmuose įsikūrė daugiau įstaigų: Rekrūtų surinkimo komisija, Valstybės turtų rūmai, Vilniaus apskrities teismas, Bajorų bendruomenės būstinė ir kanceliarija. Rūdninkų g. korpusai buvo nuomojami butams. XIX a. pab. ansamblis dar kartą rekonstruotas. Tada perplanuotos patalpos, užmūrytos pirmojo aukšto arkinės galerijos ir dalis fasadų nišų, paaukštinti ūkiniai korpusai. Dalis rūmų patalpų buvo nuomojama butams. Po rekonstrukcijų patalpos susmulkėjo. Rūdininkų g. name 1833–1902 m. patalpas spaustuvei nuomojo Samuilas, vėliau jo sūnus Isakas Bliumovičiai.

Po Pirmojo pasaulinio karo rūmų korpuse prie Arklių g. veikė gimnazija. Antrojo pasaulinio karo metais  visas rūmų kompleksas pateko į Didžiojo žydų geto teritoriją. XX a. 7-ajame dešimtmetyje parengtas viso 54-ojo kvartalo regeneravimo pasiūlymų projektas. Gatvės fasade atidengtos dekoratyvinės nišos, kurios sugrąžino fasadui pereinamąsias iš baroko į klasicizmą formas. Atkurta kiemo arkinė galerija. Restauruoti pastato gotikiniai rūsiai, sutvirtinti skliautai. 1837 m. statytasis kiemą į dvi dalis perskiriantis korpusas restauruotas ir pritaikytas Muziejinių vertybių restauravimo-konservavimo centro, kuriam 1980 metais suteiktas Prano Gudyno vardas, funkcijoms.

Šaltiniai:

  1. Morta Baužienė, www.autc.lt