Ši svetainė naudoja slapukus, kad galėtume geriau teikti paslaugas. Spustelėdami „Sutinku“ arba naudodamiesi šia svetaine jūs sutinkate su slapukų naudojimu, kaip paaiškinta mūsų Privatumo politikoje.
Dievo Kūno (Oginskių) koplyčia pastatyta dar XVI a. Ją globojo Dievo Kūno garbinimo brolija. 1737 m. gaisras sunaikino visą koplyčios interjero meninę įrangą ir visą inventorių. Stebuklingąją Kristaus Nukryžiuotojo skulptūrą pavyko išgelbėti. Koplyčios remontas užtruko iki pat 1741 metų. Buvo pasamdytas architektas A. Viurcneris, kuris pagal užsakovų patvirtintą projektą Dievo Kūno koplyčioje įrengė tris mūrinius altorius su figūrinėmis šventųjų skulptūromis, o taip pat puošnų vargonų chorą. Kadangi minėtoji Dievo Kūno brolija, o faktiškai Vilniaus magistratas mažai tesirūpino koplyčia, Trakų vaivada T. Oginskis pasiūlė jėzuitams perimti šią koplyčią savo globon, iš pagrindų ją atstatyti, o jos rūsiuose įsirengti šeimyninį mauzoliejų. Jėzuitai modernizavo vidų, interjerui suteikdami klasicistinio paprastumo ir modernumo. Altorių vietoje buvo sukurta niša, kurios viduje pakabinta stebuklingoji Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra.
Koplyčios kaltinės geležies vartai buvo papildyti Oginskių herbu. Pietinėje sienoje įrengtos dviejų langų veidrodinės imitacijos, atitinkančios šiaurinės sienos langus. Grindys – tašytų akmenų plokščių, su dideliu akmens plokštės dangčiu į rūsį, ant kurio švino ir žalvario raidėmis išrašyti visi čia 1786 m. palaidoto fundatoriaus titulai ir nuopelnai. Meniniu požiūriu vertingiausia ir įdomiausia yra Dievo Kūno koplyčios skliautų tapyba. Freskos vaizduoja eucharistinės paslapties įprasminimą. Kompoziciją sudaro trys siužetiniai motyvai. Pirmasis, įvadinis siužetas – tai Senojo Testamento pasakojimas, kaip Dievas tyruose maitina žydus dangiškąja mana. Vaizduojamo siužeto tapybišką įvairovę ir buitinį realizmą paryškina manos gaudymo priemonių įvairumas: vieni maną gaudo lėkštėmis, puodukais, ąsočiais, net rieškučiomis, kiti – didelėmis vazomis, padėklais ar rėčiais. Viena moteris tam panaudoja prijuostę, o sutuoktinių pora įsigudrina ištiesti didelę paklodę. Įvadinį kompozicijos siužetą sudaro 31 figūra. Pietinės sienos viduryje nutapytos dvi figūros: Mozė su Dekalogo lentomis ir vyriausiasis žydų kunigas Araonas apeiginiais drabužiais – stebuklingojo įvykio jiedu didžiai nustebinti. Toks dangiškosios manos gaudymo siužetas yra labai retas Europos dailėje. Antrasis motyvas – skliautų centre, tarp debesų, didelis sparnuotas angelas rodo atverstą knygą su lotynišku šv. Jono evangelijos tekstu: “…ne Mozė/ davė jums duonos iš dangaus,/ bet mano Tėvas/ duoda jums iš dangaus tikrosios duonos”. Trečiasis kompozicijos motyvas yra rytiniame, altoriniame skliautų gale. Čia pavaizduota angelų apsupta Sandoros skrynia, o virš jos, debesyse, atvaizduota aukso taurė su ostija, mišių paslapties ir dieviškojo įsikūnijimo simbolis. Skliautų tapytojas nežinomas, tačiau tai buvo patyręs meistras profesionalas. Jo piešinys laisvas, taiklus, akademiniu požiūriu nepriekaištingas.
Komentarai
Komentaras sėkmingai išsiųstas!