Pasakojama, kad gilioje senovėje Karvaičio dukra Neringa užaugo didelė didelė, tikra milžinė. Ji buvo geros širdies ir daug padėdavo žmonėms – per audras brisdavo į jūrą ir parplukdydavo į krantą pasiklydusius laivus. Bet kartą Bangpūtys (baltų religjijoje “audros dievas”) užsirūstino, sukėlė audras, kurios nesiliovė. Žmonių ginti stojo Neringa. Ji sėmė į prijuostę smėlį, nešė į jūrą ir pylė į vandenį. Tol nešė, kol neriją supylė. Ta nerija nuo jūros atitvėrė marias. Žmonės iš dėkingumo tą smėlio juostą ir pavadino Neringa.

Pagal kitas legendas, Kuršių neriją supylė prie jūros žaidžianti maža itin stipri mergytė Neringa. Juodkrantėje esančiame Raganų kalne esama Neringos gyvenimą ir jos žygius aprašančių skulptūrų.

Manoma, kad žodis nerija yra prūsiškos kilmės. Iš pradžių nerijos terminas buvo naudotas tik prie Aistmarių esančiam ilgam pusiasaliui, bet vėliau prigijo ir prie Kuršmarių esančiam pusiasaliui. Šis žodis giminingas lietuviškajam nerija – „siaura ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto“, nors toks žodis labiau žinomas iš raštų, negu iš šnekamosios kalbos. Žodžio šaknis ner- gali būti susijusi su žodžiu nerti – „staigiai lįsti į vandenį, grimzti, plaukti po vandeniu“… .

Anksčiau nerija vadinta dar ir „Kopomis“, „Randavomis“, „Pajūriais“, o Žemaitijoje ji daugiausia buvo žinoma kaip „Užmaris“.

Kuršių nerija – smėlio kopų pusiasalis, susidaręs daugiau kaip prieš 5 tūkstančius metų.  Pusiasalis skiria Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Visa Kuršių nerija – tai 98 km ilgio pusiasalis, kurio pietinė dalis priklauso Rusijos Federacijai. Lietuvai priklausančioje šiaurinėje dalyje, kurią apima Neringos savivaldybė, 2016 m. gyveno 3024 gyventojai. Pusiasalis iki XVII a. buvo apaugęs miškais, tačiau 1674–1679 m. vykusio Septynmečio karo metu miškai masiškai iškirsti karo reikmėms. XIX a. pr. miškai nerijoje teužėmė 10% teritorijos. Išnykus miškams, ėmė slinkti kopos, kurios užpustė daug kaimų. Iš viso nuo XVI a. Kuršių nerijoje užpustyta 14 kaimų. Dėl pustomo smėlio Nidos ir Pilkopos gyventojai tris kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Savo vietas taip pat keitė Juodkrantė, Smiltynė, Šarkuva.

Į pusiasalį pėsčiuosius ir automobilius iš Klaipėdos kelia keltai.

Smėlėti Baltijos pajūrio paplūdimiai, baltos kopos, kvapūs pušynai, natūralios gamtos ir gerai išplėtoto aptarnavimo dermė traukia į Kuršių Neriją. Pažintis su vakarine Lietuvos dalimi neretai prasideda nuo Kuršių nerijos. Šiam, besidriekiančių vėjo supustytų smėlynų, pusiasaliui 2000 m. suteiktas pasaulio paveldo (UNESCO) apsaugos statusas. 

Būdingiausias ir įspūdingiausias nerijos gamtos elementas – kopos. Kuršių nerijos unikalumo vertė slypi ne atskiruose jos gamtos komponentuose, bet nepakartojamame tų komponentų derinyje, sambūvyje bei sąveikoje.

Kuršių nerijos nacionalinio parko augmenija gausi įvairiausių rūšių, tarp kurių 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia aptinkamos 46 žinduolių rūšys, tarp kurių briedžiai, elniai, stirnos, šernai, pilkieji kiškiai, paprastosios voverės, europiniai opšrūs, rudosios lapės, miškinės kiaunės, ūdros, upiniai bebrai, pilkieji ruoniai. Kadangi per Kuršių neriją eina senas Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracijos kelias, tad iš šiaurinių kraštų per Kuršių nerija praskrenda daug paukščių. Viso čia aptiktos 262 paukščių rūšys, iš kurių čia peri apie 102 paukščių rūšys.

Dar 1809 metais Vokiečių mokslininkas, Prūsijos švietimo ministras Wilhelm von Humboldt rašė: „Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtinai reikia pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant siela nestokotų nuostabaus grožio vaizdų“.

1961 metais keturios gyvenvietės – Nida, Preila, Pervalka ir Juodkrantė – buvo sujungtos į vieną Neringos miestą. Tai pats ilgiausias Lietuvos miestas. Nerijos vardo kilmė siejama su kuršiais – vakarų baltų gentimi.

Šaltiniai:

1. Vaclovas Straukas. Neringa, Klaipėda, 2004. – ISBN 978-9986-31-194-2
2. Vakarų Lietuva: lankytinų vietų aprašymai, detalūs žemėlapiai, 2011. – ISBN 978-906-01-0028-8