Vienas žymiausių ir plačiausiai tyrinėtų IX/X-XV a. Lietuvos pajūrio archeologinių paminklų. Manoma, kad nuo XIV a. tai dangaus šviesuliams stebėti skirtų stulpų ir kartu šventyklos vieta. Su šiuo laikotarpiu siejama ir vietos religinės reikšmės kilmė, kuri vietos gyventojų tarpe buvo gyva iki pat XX a. Legendinė tradicija kalną sieja su šventosios ugnies kurstytoja, vėliau kunigaikštiene Birute.

Vaikščiodami po vieną gražiausių Palangos vietų – Birutės parką – būtinai aplankykite Birutės kalną. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, iki šiol nesunaikintas išliko šimtametis šventu laikytas Birutės pušynas, supantis 21 metrą virš jūros lygio iškilusį, legendomis apipintą Birutės kalną, nuo kurio atsiveria gražus reginys į ošiančią jūrą.

Gamtos apsuptyje ne tik puikiai praleisite laiką, bet ir mintimis persikelsite į gilią senovę – žmonės gyveno čia labai seniai, tai patvirtina faktas, kad kalne rasta I tūkstantmečio keramikos. Kuršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė. Birutės kalne pilis ir alkas yra buvę dar X-XIII amžiais, kalno papėdėje buvo kaimelis. XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kuri tikriausiai kovų su kryžiuočiais metu buvo sudeginta.

Vėliau čia buvo įrengta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Ši šventvietė siejama su vaidilutės Birutės, kunigaikščio Kęstučio žmonos ir Vytauto motinos, vardu. Ji, kaip pasakojama, čia gyveno, kūreno šventąją ugnį ir po mirties buvo čia palaidota.

1898 m. Birutės kalno viršūnėje pagal architekto K. Majerio projektą buvo pastatyta neogotikinio stiliaus koplyčia. 1976 m. koplyčia buvo papuošta vitražais, kurių autorius – dailininkas L. Pocius.