Ši svetainė naudoja slapukus, kad galėtume geriau teikti paslaugas. Spustelėdami „Sutinku“ arba naudodamiesi šia svetaine jūs sutinkate su slapukų naudojimu, kaip paaiškinta mūsų Privatumo politikoje.
Bernardinų vienuolyno istorinis–architektūrinis ansamblis yra unikalus Vilniaus senamiesčio urbanistinis kompleksas. Be visiems puikiai žinomų Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų), ir Šv. Onos bažnyčių, jį sudaro ir bernardinų vienuolynas.
Pirmoji Bernardinų bažnyčia Vilniuje greičiausiai buvo medinė, Šv. Bernardino Sieniečio titulo (sudegė 1475 m.) Apie 1490 m. bernardinai pasistatė naują mūrinę bažnyčią. Deja, 1500 m. dėl konstrukcinių klaidų didelę jos dalį teko išardyti, kadangi nusėdo pamatas, sienose atsirado plyšių, pradėjo griūti skliautai. Iš XV a. statybos geriausiai išliko nuostabiu krištoliniu skliautu perdengta senoji zakristija bei presbiterija – vienuolių choras.
Trečioji bažnyčia toje pačioje vietoje pastatyta 1506 – 1516 m. ir konsekruota Šv. Pranciškaus Asyžiečio titulu. XVI a. Vilnių lankę keliautojai rašė apie naująją Bernardinų bažnyčią, kad tai vienas didžiausių ir puošniausių pastatų mieste.
Kartu su Šv. Onos bažnyčia, pastatyta netoliese 1495-1500 m. ir dažnai vadinta koplyčia, bernardinų ansamblis XVI a. pradžios Vilniuje išsiskyrė didumu ir puošnumu. Savitą architektūrą pabrėžė ir konventui parinkta vieta – prie pat Žemutinės pilies miesto pakraštyje iškilę pastatai tarsi įsijungė į miesto gynybinių įrengimų grandinę.
Neatsitiktinai bažnyčios pastogėje buvo įrengta galerija su šaudymo angomis, o fasade iškilo į ją vedantys bokšteliai. Vis dėlto bažnyčia nesukelia niūrios tvirtovės įspūdžio. Virtuoziška plytų mūro technika jos architektūrinėms konstrukcijoms suteikė lengvumo ir žaismingumo. Išlikusios gotikinės freskos ir XX a. pasiekusios legendos apie nenusakomą šiai bažnyčiai dovanotą liturginių reikmenų prašmatnumą liudija ją buvus viena gražiausių to meto Vilniaus šventovių.
Deja, Vilniuje dažni gaisrai 1560 m. ir dar kartą 1564 m. bažnyčią smarkiai nuniokojo: sudegė visa vidaus įranga, grėsė įgriūti skliautai. Atstatymo darbai, finansuoti valdovo Stepono Batoro, kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos ir turtingų miestiečių, prasidėjo tik apie 1577 m., kustodu esant Leonardui iš Sieradzio. Jo indėlį, remontuojant šią šventovę, ir šiandien liudija įrašas ant skliauto virš triumfo arkos. Atstatinėjama buvo ilgai, iki pat XVII a. vidurio.
Visas vienuolyno kompleksas buvo dar kartą nusiaubtas Maskvos armijos per 1655 – 1661 m. karą. Vėl atstatyta bažnyčia 1676 m. buvo konsekruota dvigubu Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino Sieniečio titulu. Šį kartą prie remonto darbų daug prisidėjo sostinę nuo maskvėnų gynęs LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas.
1949 m. Bernardinų bažnyčia buvo uždaryta. Keletą metų ji stovėjo niekieno neprižiūrima, vėliau buvo atiduota Vilniaus dailės akademijai ir paversta sandėliu.
Tik 1994 m. į bažnyčią vėl sugrįžo Lietuvoje kiek anksčiau savo veiklą atnaujinę Šv. Pranciškaus Mažesnieji broliai, su kuriais ir prasidėjo Bernardinų prisikėlimas. Restauravimas ir atnaujinimas po truputį gaivina bažnyčios dvasią ir meno paminklus, ilgai laukusius jautrios širdies ir rūpestingų rankų.
Šaltiniai:
Komentarai
Komentaras sėkmingai išsiųstas!