Lietuvos poeto ir kalbininko Antano Baranausko klėtelė – vienas įdomiausių etnografinių ir literatūrinių Anykščių krašto paminklų, pirmasis Lietuvos memorialinis muziejus. Klėtelė pastatyta 1826 m. 

XIX a. Baranauskų šeimai ši klėtelė pirmiausia tarnavo kaip ūkinis pastatėlis, kuriame buvo laikomi linai, geresni drabužiai, ūkiniai padargai. Iki dabar klėtelėje išlikę aruodai, į kuriuos pildavo grūdus, o nesudėtinga ūkio buhalterija buvo vedama, kreida brėžiant brūkšnelius durų staktoje.

Čia 1858-1859 m. vasaromis 24-erių metų poetas A. Baranauskas parašė himną Lietuvos praeičiai – poemą „Anykščių šilelis“. Į Anykščius atostogauti autorius atvykdavo iš Žemaitijoje esančios Varnių kunigų seminarijos.

Klėtelės pastogėje, iš kurios pasklido geriausiai pasaulyje žinomas lietuvių literatūros kūrinys, dabar saugomi ir eksponuojami autentiški A. Baranausko ir jo šeimos baldai, buities daiktai, knygos.

1904 m. mirus sodybą valdžiusiam Jonui Baranauskui, poeto broliui, nuo 1908 m. senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai. 1921 m. sklypas testamentu atiteko Antano Baranausko giminaičiui rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, kuris čia statydinosi savo namus. Klėtelėje jis ėmėsi kurti muziejų, kuris čia buvo atvertas 1927 m. pavasarį.

Augant klėtelės kaip muziejaus populiarumui, žmonės patys pradėjo nešti Vienuoliui asmeninius poeto daiktus, dokumentus, eksponatus, susijusius ne tik su A. Baranausko gyvenimu, bet ir su Anykščių praeitimi, su poeto epocha. Taip klėtelėje atsirado prieverpstės, piesta. Ir Vienuolis rūpinosi atkurti buvusį interjerą, panaudodamas vadinamuosius tipologinius (tos pačios epochos) daiktus: iš T. Tutkienės nupirko paklodę, lovatiesę ir užvalkalą; tais audiniais dabar užtiesta A. Baranausko lova. P. Povilonis padovanojo kardą, kuris, jo teigimu, priklausė Šlavėnų dvaro savininkui, A. Baranausko draugui Gustavui Brazauskui (Bžozovskiui), dalyvavusiam 1863 m. sukilime. Kaip tautodailės pavyzdžius Vienuolis padėjo į klėtelę Baranausko motinos Teklės Baranauskienės kraitinio važio galą, išdabintą ornamentais, bei seniausią klėtelės eksponatą – poeto motinos kraičio skrynią „kuparą“. Ant jo – smuikelis, gautas iš B. Pavilonio (prelato Antano Pavilonio, gero A. Baranausko pažįstamo, giminaičio). Pasak B. Pavilonio, jį prelatui A. Paviloniui palikęs A. Baranauskas.

Muziejaus eksponatus Vienuolis labai saugojo, uoliai juos rinko, dažnai ekskursantams su gailesčiu primindavo, kad karo metais dingo iš klėtelės daug vertingų eksponatų: Jono Biliūno aprašyta lazda, visos „Anykščių šilelio“ laidos, knygos su poeto autografais, lietuviškas muštinis, vyskupo motinos nuometas ir kiti.

Daugiausia rūpesčių Vienuoliui kėlė klausimas, kaip apsaugoti klėtelę nuo oro permainų, nuo darganų. Kiekvienų metų darbo plane Vienuolis rašydavo: „paimti visą klėtelę po stiklu“. Tik 1957 m. buvo pradėtas statyti apsauginis gaubtas, kuris baigtas 1958 m., jau po A. Vienuolio mirties.

Namo pirmajame aukšte įrengta ekspozicija, atspindinti rašytojo gyvenimą ir kūrybą, antrajame – memorialiniai kambariai. Įdomu tai, kad darbo kambario aplinka palikta tokia, kokia buvo rašytojo mirties dieną.

Šaltiniai:

1. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2015
2. https://www.infoanyksciai.lt