Dar 1252 metais Livonijos ordinas Danės upės žiotyse pastatė Memelburgo pilį, aplink kurią įsikūrė Memelio miestas. Šiandien tai – Klaipėda, didžiausias Lietuvos uostamiestis, pajūrio traukos centras ir vartai į vietinių ir turistų mylimą Kuršių Nerijos pusiasalį.

Tik 1963 m. Klaipėdos senamiestį paskelbus urbanistikos paminklu, per ateinančius kelis dešimtmečius imtasi restauruoti apie 70 senamiesčio pastatų. Miestas ir jo senamiestis ėmė garsėti įdomiais radiniais, naujomis skulptūromis, istorinėmis vietomis.

Senamiesčio paštas 

Idėja padovanoti miestui meno kūrinį kilo Klaipėdos verslininkų senamiesčio sąjungos nariams. “Senamiesčio pašte” laiškus su naudingomis, įdomiomis idėjomis, pasiūlymais ir linkėjimais gali palikti visi norintys. Raktus nuo dėžutės skulptorius K.Pūdymas įteikė verslininkų atstovei E.Odebrecht. Šis paštas nėra tikras – laiškai cirkuliuos tik tarp verslinkų sąjungos narių. Visgi manoma, kad jį galima puikiausiai išnaudoti siekiant sužinoti miestiečių nuotaikas, išgirsti jų vertinimus. Naujoji skulptūra “Senamiesčio paštas” – ne tik dekoratyvus, bet ir funkcionalus akcentas.

Tikimasi, kad klaipėdiečiai pamėgs šią skulptūrą ir pasimatymus čia mielai skirs tiek jauni, tiek vyresni.

(Skulptorius K. Pūdymas)

Bronzinio „kaminkrėčio“ skulptūra

Ant vieno iš senamiesčio stogų įsitaisė bronzinio „kaminkrėčio“ skulptūra. Norint atgaivinti senąją kaminkrėčių legendą, atnešti Klaipėdos senamiesčiui daugiau laimės ir patrauklumo, sušildyti jo dvasią ir žmones pralinksminti, šalia burlaivio “Meridianas” buvo įkurdintas senamiesčio simbolis – „kaminkrėtys“. Tikima, kad palietus prie pastato sienos pritvirtintą sagą mus visus aplankys laimė. Kaminkrėčiai visada buvo senųjų miestų palydovai, tačiau ši profesija beveik išnyko perėjus prie centralizuoto šildymo. Nedaug kas atsimena, kad gatvėje sutikus suodiną juodą kaminkrėtį reikėdavo paliesti jo drabužį arba čiupti už sagos (pageidautina juodos) ir sušnibždėti norą: kaminkrėčiai atneša laimę. Skulptūrą miestui padovanojo bendrovė “Pamario restauratorius”. Skulptūra yra 2,4 metro ūgio ir maždaug 300 kg svorio.

Klaipėdos miesto simbolis – burlaivis „Meridianas“

Medinis burinis laivas (barkentina) Klaipėdoje, miesto simbolis, viena iš turistų lankomiausių vietų uostamiestyje. Prišvartuotas miesto centre, kairiajame Danės krante.

Mokomasis burlaivis “Meridianas” pastatytas 1948 metais Suomijoje, Turku laivų statykloje, kaip kontribucija Tarybų Sąjungai po Antrojo pasaulinio karo kartu su kitais 48 tokio tipo burlaiviais. Jų išlikę labai nedaug. Kone labiausiai pasisekė Estijon patekusiam tokio tipo burlaiviui. Dabar jis puikuojasi Taline. Mūsiškis, atitekęs Klaipėdos jūreivystės mokyklai, buvo daugelio pokario būsimųjų laivavedžių, kapitonų pirmasis laivas. Jame jūros krikštą yrą gavę žinomi jūrų kapitonai: Vilius Pakalniškis, Zenonas Kaupas, Ričardas Lučka.

“Meridianas” kaip mokomasis burlaivis nustojo veikęs 1967 metais, vėliau stovėjo Danės upės krantinėje netoli Biržos tilto ir burlaivyje veikė baras-restoranas.

Biržos tiltas 

Biržos tiltas, tai plieninis varstomasis tiltas per Danės upę Klaipėdoje tarp Herkaus Manto ir Tiltų gatvių. Pakeliamas 50 laipsnių kampu iš abiejų pusių.

Iki XVIII a. antrosios pusės medinis Biržos tiltas turėjo strateginę reikšmę: dešiniajame upės krante jį saugojo supiltas ravelinas. Tiltas miestui duodavo nemažų pajamų: kiekvienas praplaukiantis laivas privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį – tilto viduryje būdavo atidaroma nedidelė anga, kad pralįstų burlaivių stiebai. Iki XIX a. vidurio tai buvo vienintelis tranzitinis tiltas. 1879 m. pastatytas naujas varstomas metalinis tiltas ant mūrinių atramų.

Dvi tilto dalys buvo varstomos. 1904 m., kai pradėjo važinėti tramvajus, viršutinė tilto dalis dar kartą rekonstruota. Po šios rekonstrukcijos tiltą papuošė du metaliniai ažūriniai jugendo stiliaus portalai, prie kurių buvo pritvirtinti žibintai. Kad judamos tilto dalys neišlinktų, jų galai buvo įtempti metalinėmis alkūninėmis konstrukcijomis. Toks tiltas išstovėjo iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos. Antrojo pasaulinio karo metu tiltas sugriautas. Atstatytas 1948 m., ir rekonstruotas 2007 metais.

„Senamiesčio katinas“

Daugelį metų Klaipėdos senamiesčio traukos objektu buvo tapusi granitinė katino su džentelmeno veidu skulptūra, kurią 1980-aisiais metais sukūrė dailininkas R. Midvikis. Du kartus po vandalų siautėjimo skulptūra buvo atstatyta, bet netrukus vėl dingo. 2006 m. vasarą, miesto gimtadienio proga katinas vėl sugrįžo į savo vietą skvere Kalvių gatvėje.

Katinas yra katinas – vaikšto, išeina ir grįžta kada nori. Anuomet „Senamiesčio katinas“ turėjo slaptų galių. Ar jų neprarado beklajodamas, netruksite įsitikinti patys.

(Skulptorius R. Midvikias)

“Stebuklingasis peliukas”

Klaipėdos senamiestyje, Kurpių ir Kepėjų gatvių sankryžoje, pastatyta miniatiūrinė skulptūra iš bronzos ir akmens – “stebuklingasis” peliukas. Skulptūrėlė apjuosta bronzine juosta su burtažodžiais: “Mintis paversk žodžiais – žodžiai taps stebuklais”. Autorių teigimu, peliukas stebuklingas ir išpildys gerus norus, reikia tik pašnibždėti į ausį.

(Skulptoriai S. Jurkus ir S. Plotnikovas)

Klaipėdos dramos teatras ir Teatro aikštė                                

Tiksli pirmojo Klaipėdos teatro įkūrimo data nežinoma. XVIII a. miesto planuose netoli pilies griovių ir Danės yra pažymėtas kvadratinio plano pastatas, pavadintas “Komedijų namais”, kuris anksčiau tikriausiai buvo naudojamas kariniams tikslams. Jis stovėjo valstybinėje žemėje, už kurią mokesčius mokėjo miestas, o tai rodo, jog pirmojo Klaipėdos teatro savininkas buvo magistratas. Kai kurie autoriai teigia, kad teatras ,,Komedijų namuose” veikė jau nuo 1777 m., o jame kiek vėliau vaidinusi Berlyno teatro trupė. Tolimesnis “Komedijų namų” likimas nežinomas. Dabartinės Teatro aikštės vietoje ankstesniais amžiais driekėsi Danės žiočių pelkės. XVIII a. pb. – XIX a. pr. prie aikštės, netoli Danės, stovėjo senas šaulių batalionui skirtas sandėlis, karių pritaikytas pratyboms. 1803 m. pirklys Vachsenas, kariams pastatęs naują pastatą, senajame įrengė teatrą. Po pirklio Vachseno mirties 1814 m. teatro pastatas buvo parduotas ir paverstas gyvenamuoju namu.

Naujas teatrinio gyvenimo pakilimas Klaipėdoje prasidėjo po 1818 m., kai čia atvyko vokietis Ulbrichas. Jam miško prekybos firma nemokamai leido naudotis vienu mediniu laikinu pastatu, kuriame jis įrengė 200 vietų salę ir atidarė teatrą. Pirklių Rupelio ir Voitkovičiaus iniciatyva įkurta akcininkų bendrovė įsigijo sklypą. 1818 m. pabaigoje buvo baigtas statyti naujasis mūrinis teatras dabartinio teatro vietoje. Tai buvo dviejų aukštų klasicizmo stiliaus pastatas su mansarda. 1854 m. mieste kilus gaisrui teatras sudegė. Teatro griuvėsius nupirko pirklys Masonas ir savo lėšomis ant senųjų pamatų 1857 m. pastatė naują pastatą, kurio bent trys fasadai tebestovi ir dabar. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui teatras buvo uždarytas.

Klaipėdos dramos teatro pradžia laikomi 1935 m., kai į Klaipėdą buvo perkeltas uždarytas Šiaulių teatras. Pavadintas Klaipėdos valstybiniu teatru veikė iki 1939 m. pavasario (iki Klaipėdos krašto aneksijos). Pirmajai lietuvių aktorių grupei Klaipėdos teatre vadovavo Juozas Stanulis. Režisieriui Romualdui Juknevičiui 1936 m. pastačius H. Heyermanso “Viltį”, apie teatrą buvo prabilta kaip apie neeilinį ir savo pažangumu pralenkiantį Kauno valstybinį teatrą.

1945 m. spalio 1 d. įsteigtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras. 1949 m. teatras pervardintas Klaipėdos muzikiniu dramos teatru; nuo 1951 m. – Klaipėdos dramos teatru.

“Taravos Anikės” skulptūra

XX a. pradžioje magistratas svarstė, kaip geriau panaudoti Teatro aikštę. Nutarta aikštės viduryje statyti fontaną ir aplink jį įrengti trikampį skverelį. Fontanas 1912 m. buvo pastatytas, o skverelio atsisakyta. 1912 m. Teatro aikštėje įrengtas fontanas buvo skirtas Klaipėdoje gimusio poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Simono Dacho atminimui. Skulptūra vaizduojanti jaunutę basą mergaitę – vieną iš poeto apdainuotų herojų. Simono Dacho fontanas buvo pastatytas iš visuomenės lėšų.  Paminklui dosniai aukojo ir Klaipėdos krašto lietuviai. Tai buvo pirmas humanitarinio turinio memorialinis statinys šiame krašte. „Taravos Anikės” meilės daina dainuojama ne tik Vokietijoje, bet ir Šveicarijoje, Austrijoje, o Miuncheno rotušės varpai dar ir šiandien skambina šią melodiją.

Klaipėdos juodasis vaiduoklis

Piliavietės pašonėje, greta pasukamojo tiltelio yra įsikūrusi bronzinė vaiduoklio skulptūra. Tai iš vandens į krantą žengiančio Vaiduoklio siluetas. 2,4 metrų aukščio mistinis personažas yra išlietas iš bronzos, o virš kranto linijos iškilsianti jo dalis turi savo paslaptį: kiekvienas, priėjęs prie Vaiduoklio, bus vaiduokliškai pasveikintas…

Skulptūra įkūnija vieną iš senųjų Klaipėdos legendų, kurioje pasakojama, kaip 1595 metų Klaipėdos pilies sargybinis Hansas fon Heidė iš Ditmaršo žemės staiga išvydo vaiduoklį… Mistiškas legendos svečias po trumpo pokalbio su kariškiu įspėjo, jog miestui gali „grūdų ir malkų pritrūkti…”, o po to taip pat netikėtai pradingo rūke.

 (Skulptoriai S. Jurkus ir S. Plotnikovas, architektai V. Dapkevičius ir V.  Balsys).

“Vaikystės svajonė”

Skulptūrinė kompozicija “Vaikystės svajonė”, įkūnijanti vaikystėje gimstančias įspūdingiausias ir reikšmingiausias svajones, buvo pastatyta Klaipėdos uosto kruizinio  terminalo teritorijoje, kur atkeliauja didingi kruiziniai laivai, kur mėgsta būriuotis miestelėnai ir miesto svečiai.
“Vaikystės svajonę” uostamiesčiui sukūrė ir padovanojo klaipėdiečiai menininkai Svajūnas Jurkus ir Vytautas Paulionis. Projektą, finansavo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, bei bendrovė “Pamario restauratorius”. Skulptūrinę  kompoziciją, turinčią vienintelę misiją – puošti miestą, sudaro ant didžiulio akmens pasilypėjęs ir už pavadėlio laikantis grakštų skaliką berniūkštis, jūreiviška kepurėle mojuojantis praplaukiantiems laivams. Natūralaus ūgio (140 cm) padauža, bei jo šunelis matosi iš tolo ir džiugina keliaujančių mariomis žvilgsnį.