4 Minutės
Per pastarąjį šimtmetį daugelyje aukštas pajamas turinčių šalių vidutinė gyvenimo trukmė stipriai išaugo. Naujas tarptautinis analizės darbas rodo, kad šie laimėjimai jau sulėtėjo: nors gyvenimo trukmė išsivysčiusiose šalyse ir toliau turėtų didėti, pagerėjimo tempas yra maždaug per pusę lėtesnis nei ankstyvuoju XX a. Tai reiškia, kad be didelių medicininių proveržių naujos gimimo kohortos greičiausiai nepasieks vidutinio 100 metų amžiaus.
Tyrimo apimtis ir metodai
Tyrėjai sujungė istorinius gyventojų duomenis iš 23 aukštų pajamų, mažos mirtingumo šalių ir taikė šešis skirtingus prognozavimo modelius, kad nuspėtų ateities ilgaamžiškumą kohortoms, daugiausia gimusioms tarp 1939 ir 2000 metų. Derindami empirinę demografinę informaciją su keliomis statistinėmis metodikomis, autoriai sumažino modeliams būdingą šališkumą ir įvertino kartos pokyčius vidutinėje gyvenimo trukmėje XX a. laikotarpiu.
Pagrindinis radinys: nuo vėlyvųjų 1930-ųjų gimę kohortai rodo žymiai mažesnius kartos prieaugius vidutinėje gyvenimo trukmėje nei ankstesnės kohortos. Analizė nurodo vidutinį maždaug 5,5 mėnesio padidėjimą per kartą tiems, kurie gimė 1900–1938 m., palyginti su tik 2,5–3,5 mėnesio per kartą tiems, kurie gimė 1939–2000 m.
Kodėl pažanga sulėtėjo
Tyrėjai sulėtėjimą daugiausia sieja su mažėjančiu prieaugio efektu, gautu gerinant kūdikių ir mažų vaikų išgyvenamumą. Didžioji XX a. gyvenimo trukmės augimo dalis buvo pasiekta sumažinus vaikų mirtingumą per vakcinacijas, antibiotikų taikymą, saugesnį gimdymą ir geresnę sanitariją. Daugelyje turtingų šalių šie laimėjimai jau buvo išnaudoti, todėl iš tų pačių priežasčių toliau greitai kilti mažai yra kur.
Tuo pat metu suaugusiųjų išgyvenamumo gerinimas dabar susiduria su kitokiais biologiniais ir socialiniais apribojimais: lėtinės ligos, gyvenimo būdo veiksniai, aplinkos poveikis ir sudėtingos amžinės būklės, tokios kaip demencija, kelia sunkesnį iššūkį nei ankstesnio amžiaus infekcinės grėsmės. Kaip pažymėjo Héctor Pifarré i Arolas (Viskonsino–Medisono universitetas), be reikšmingų proveržių, tiesiogiai pailginančių žmogaus gyvenimo trukmę — pavyzdžiui, įtampos senėjimo gydymo ar platesnės genų terapijos taikymo — net dideli suaugusiųjų išgyvenamumo pagerėjimai vargu ar sugrąžins XX a. pradžios pokyčių tempą.
Pasekmės politikai ir planavimui
Lėtesnis gyvenimo trukmės augimas turi realių praktinių pasekmių. Vyriausybės, pensijų fondai ir sveikatos priežiūros sistemos remiasi demografinėmis prognozėmis sudarydamos ilgalaikius biudžetus ir infrastruktūros planus. Siekis nuolat ir greitai didinti ilgaamžiškumą gali lemti nepakankamai finansuojamas pensijas arba nepakankamą senjorų priežiūros pajėgumą. Individualiu lygmeniu realistinės lūkesčiai dėl tikėtinos gyvenimo trukmės veikia pensijų planavimą, draudimą ir asmenines investicijas į sveikatą.
Tyrimas taip pat pabrėžia geografinius ir socioekonominius skirtumus: pasauliniai vidurkiai slepia disproporcijas, o gyvenimo trukmė išlieka jautri visuomenės sveikatos politikai, socialinėms sąlygoms ir sveikatos priežiūros prieinamumui. Gyvenimo būdo veiksniai — fizinis aktyvumas, mityba, rūkymas, užterštumas ir net artumas krantams — toliau lemia individualius rezultatus ir yra sritys, kuriose politika ir elgesio pokyčiai vis dar gali suteikti reikšmingą naudą prevencinės sveikatos ir ilgaamžiškumo srityse.
Tyrimų spragos ir ateities kryptys
Autoriai pabrėžia, kad jų prognozės daromos prielaida, jog neįvyks precedento neturintis medicininis proveržis. Tokios pažangos kaip efektyvios priešsenėjimo terapijos, plačiai taikomos genų terapijos ar reikšmingi lėtinėms ligoms skirtų prevencijos inovacijos galėtų pakeisti numatytas trajektorijas. Todėl tyrimas nurodo sritis, į kurias moksliniai tyrimai ir sveikatos sistemos investicijos galėtų būti veiksmingiausios — ypač sprendžiant amžinių ligų problemas ir išplėčiant prieigą prie patikrintos prevencinės priežiūros.
Eksperto įžvalga
Dr. Elena Ruiz, fiktyvi populiacijos sveikatos mokslininkė: "Šis tyrimas nukreipia dėmesį į tai, kur istoriškai buvo pasiekti lengviausi laimėjimai — vaikų ir kūdikių apsaugą. Dabar frontas persikelia į vyresnius amžius, kuriems reikalingi kitokie įrankiai: integruoti lėtinių ligų priežiūros modeliai, tikslinė medicina ir socialinės politikos, mažinančios nelygybę. Lėtesni populiacijiniai prieaugiai nereiškia, kad individuali ilgaamžiškė negali pagerėti; tai reiškia, kad lengviausios priemonės jau išnaudotos ir reikia naujų strategijų."
Išvados
Pirmojo XX a. pusmečio metu stebėtas precedento neturintis gyvenimo trukmės šuolis — daugiausia lėtas vaikų mirtingumo mažinimo dėka — greičiausiai netrukus nepasikartos turtingose šalyse. Nors vidutinė gyvenimo trukmė turėtų toliau didėti saikingai, jos augimo tempas greičiausiai išliks žymiai lėtesnis nei praeitose kartose. Šis poslinkis turi tiesioginių pasekmių viešajai politikai, sveikatos priežiūros planavimui ir asmeniniam pensijų strategijų sudarymui, ir pabrėžia, kaip svarbu skirti tyrimus amžinėms ligoms bei užtikrinti sąžiningą prieigą prie medicinos pažangų.
Šaltinis: sciencealert
Komentarai