Atkurta prarasta Kretos periodo kalmarų įvairovė

Kretos periodo kalmarų įvairovės atkūrimas

Naujausias paleontologinis tyrimas atskleidė, kad prieš maždaug 100 milijonų metų Žemės vandenynuose gyvavo stulbinamai gausi kalmarų rūšių įvairovė. Japonijos ir Vokietijos mokslininkų vadovaujama komanda ištyrė nepaprastą iškaseninių galvakojų snapelių rinkinį ir aptiko net 40 iki šiol nežinomų rūšių.

Šis atradimas iš esmės pakeičia mūsų supratimą apie jūrų biologinę įvairovę dinozaurų eroje, suteikdamas senoviniams kalmarams lemtingą vaidmenį priešistoriniuose maisto tinkluose. Tyrimas rodo, kad kalmarai tuomet buvo kur kas įtakingesni nei manyta anksčiau.

Mokslinis pagrindas: Iškasenų liudijimai iš gilios praeities

Iškasenos dažniausiai susidaro iš kietų biologinių struktūrų – kaulų, kriauklių ar dantų, nes minkštieji audiniai greitai suyra ir retai išlieka. Galvakojai – kalmarai, aštuonkojai, nautilai ir sepijos – daugiausia sudaryti iš minkštųjų audinių, todėl jų liekanos iškasenų įrašuose itin retos. Išimtis – tvirti chitino pagrindu sudaryti kalmarų snapeliai, skirti maistui susmulkinti. Šios patvarios struktūros, tam tikromis sąlygomis, gali išlikti ir fossilizuotis milijonams metų.

Iki šiol iš Mezozojaus eros buvo žinomas tik vienas kalmaro snapelis, palikdamas didžiulę spragą mūsų žiniose apie senovinių kalmarų įvairovę ir jų ekologinį vaidmenį.

Inovatyvi fosilijų analizė: šlifavimo tomografija

Norėdami ištirti nedideles ir trapias iškasenas, randamas uolienose, tyrėjai pasitelkė naują metodą – šlifavimo tomografiją. Šio proceso metu uolienų mėginys sluoksnis po sluoksnio nušlifuojamas, kiekvienas pjūvis aukštos raiškos nuotraukomis užfiksuojamas ir galiausiai iš jų atkuriama trimatė vidinių iškasenų vizualizacija.

Nors pats uolienos mėginys nebėra išsaugomas, skaitmeniniai 3D modeliai suteikia unikalią prieigą prie subtiliai išlikusių struktūrų. Pasitelkdami šį metodą, mokslininkai atkūrė Kretos periodo fosilijų pavyzdį, kuriame aptiko išskirtinai gausią – beveik 1000 – galvakojų snapelių kolekciją, tarp jų 263 priklauso kalmarams.

Pagrindiniai atradimai: senovinių kalmarų gausumas ir įvairovė

Analizuodami 263 kalmarų snapelius, paleontologai identifikavo bent 40 naujų rūšių, ženkliai išplėsdami žinotą Kretos periodo kalmarų įvairovę. Išlikusių snapelių dydis svyravo nuo 1,23 iki 19,32 milimetrų – gerokai mažesni nei anksčiau rastas pavienis fosilinis kalmaro snapelis, kai kurie buvo plonesni nei 10 mikrometrų.

Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad prieš 100 milijonų metų vandenynuose klestėjo ypač gausi ir įvairi kalmarų populiacija. „Pagal skaičių ir dydį šie senoviniai kalmarai buvo tikri Kretos jūrų šeimininkai,“ pažymi tyrimo vadovas Shin Ikegami iš Hokaido universiteto. „Jų kūno dydžiai prilygo arba net viršijo šalia rastiems amonitams, pabrėždami jų, kaip vikrių plėšrūnų, dominavimą.“

Be to, tyrimas atskleidžia, kad kalmarų biomasė šiuo laikotarpiu viršijo ir žuvų, ir amonitų biomasę – šių gyvūnų anksčiau laikytų pagrindiniais priešistorinių ekosistemų elementais. Tai prieštarauja ankstesnėms prielaidoms, jog kalmarai įgavo ekologinę svarbą tik po masinio išnykimo prieš 66 mln. metų, kuris nulėmė dinozaurų žūtį.

Reikšmė jūrų evoliucijos pažinimui

Atskleisdami senovinę galvakojų įvairovę, mokslininkai pademonstravo, kad greitas kalmarų išplitimas ir diversifikacija prasidėjo gerokai anksčiau nei Kretos periodo pabaigos masinis išnykimas. Bendroautorius Yasuhiro Iba iš Hokaido universiteto pabrėžia: „Šie rezultatai iš esmės keičia mūsų supratimą apie praeities jūrų ekosistemas. Kalmarai, veikiausiai, buvo greitų ir intelektualių plaukikų, šiandien dominuojančių vandenynuose, pirmtakai.“

Gautos įžvalgos gali turėti didelės įtakos būsimiesiems galvakojų evoliucijos, senųjų maisto tinklų ir aplinkos pokyčių, formavusių jūrų biologinę įvairovę, tyrimams.

Išvados

40 naujų fosilinių kalmarų rūšių atradimas 100 milijonų metų amžiaus uolienoje išryškina neregėtą Kretos periodu gyvenusios jūrų faunos įvairovę. Inovatyvus šlifavimo tomografijos metodas ne tik atvėrė prieigą prie anksčiau neprieinamų fosilijų, bet ir pakeitė mūsų požiūrį į gyvybę vandenynuose dinozaurų laikais. Tobulėjant tyrimo technologijoms ir aptinkant naujas iškasenų vietas, mūsų žinios apie senovines ekosistemas bei šiandieninių galvakojų evoliucijos ištakas toliau plėsis, atskleisdamos vis daugiau giliųjų praeities paslapčių.