Įsivaizduokite Jupiterį ir Saturną, mūsų kosminio kaimynystės monarchus, staiga išstumtus iš jų lėto, kilmingo valso. Šokio choreografija nutrūksta. Orbitos išsibalansuoja. Įsiskverbia chaosas, bet ne dėl kokios užklydusios žvaigždės; dėl pačios Saulės.
Caltecho komanda sako, kad būtent taip ir gali nutikti. Pasitelkdami naujus žvaigždžių masės netekimo ir orbitų dinamikos modelius, mokslininkai randa, kad išoriniai milžinai, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas, greičiausiai taps nestabilūs maždaug už vieno milijardo metų po to, kai Saulė išeikvos kurą ir žlugs į baltąjį nykštuką. Toks laiko tarpas sumažina ankstesnius jų išlikimo vertinimus maždaug milijardu kartų, palyginti su kai kuriomis ankstesnėmis prognozėmis, kurios stabilumą vilkino į nesuvokiamai ilgus laikotarpius, netgi apie kvintilijonų metų trukmę.
Dar turime laiko. Maždaug už penkių milijardų metų Saulė išsiplės į raudonąją milžinę, prarydama Merkurijų, Venerą ir galbūt Žemę. Marsas turėtų išgyventi šį etapą, stumiamas į išorę, kai Saulė netenka masės. Toliau, dujų ir ledo milžinai ilgai buvo manomi išgyvensiantys žvaigždės mirtį beveik nenukentėję: kai Saulė praras masę, jų orbitos paprasčiausiai išsiplėstų ir nusistovėtų platesnėse, stabiliose trajektorijose.
Tačiau naujas darbas kelia iššūkį šiam ramiam vaizdui. Vietoje to, kad masė būtų šalinama sklandžiai ir palaipsniui, mirštanti Saulė gali išmesti medžiagą smurtiniais, nereguliariais pliūpsniais, staigiais sukrėtimais, kuriuos straipsnis vadina „atsitiktiniais stumtelėjimais“. Tokie impulsiniai nuostoliai keičia gravitacinį trauką ne tylomis, o pliūpsniais, ir tie pliūpsniai gali stumtelėti planetų orbitas į rezonansus ir kryžius. Laikui bėgant, tai, kas prasidėjo kaip smulkūs orbitų pakitimai, gali peraugti į didelius pertvarkymus.
Išvada: išorinių planetų tvarkingas išdėstymas gali iširt maždaug po milijardo metų po to, kai Saulė taps baltuoju nykštuku.
Tai nėra iškart įvykstanti apokalipsė. Nestabilumas pasireikš gerokai vėliau, kai raudonosios milžinės fejerverkai atslūgs, o Saulė susitrauks iki maždaug pusės dabartinio spindulio ir atauš. Tačiau tai perrašo laiką, kada Saulės sistemos dinamika išeina iš numatyto scenarijaus. Anksčiau daugelis astronomų teigė, kad tik išoriniai veiksniai, praeinančios žvaigždės arba galaktiniai potvyniai per dešimtis ar šimtus milijardų metų, sutrikdytų tas tolimas orbitas. Vidinis, stochastinis masės netekimas pasirodo esąs efektyvesnis katalizatorius vėlesniam chaosui.
Tai turi pasekmių už mūsų kiemo ribų. Jei Saulės paskutiniai atodūsiai gali išmesti milžines planetas į naujas orbitas, panašūs procesai gali destabilizuoti egzoplanetų sistemas, kai jų šeimininkių žvaigždžių mirtis pertvarko nuolaužų juostas ir siunčia kometas bei asteroidus link vidaus. Tai gali palikti stebimus požymius aplink baltuosius nykštukus: metalais užterštas atmosferas, dulkėtus diskus ar įsiurbtus smulkesnius planetų kūnus.
Kas būtų pagalvojęs, kad Saulės paskutinė nata gali būti tokia dramatiška? Šis atradimas primena, kad net lėčiausios astronomijos dramos, žvaigždžių evoliucija ir planetų judėjimas, gali turėti staigių posūkių. Astronomai dabar atidžiau stebės savo simuliacijas, ieškodami mažų stumtelėjimų, turinčių labai dideles pasekmes.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.