Mokslinis pagrindas: fizinio aktyvumo poveikis storosios žarnos vėžio išeitims

Mokslinis kontekstas: fizinio aktyvumo ir storosios žarnos vėžio išeičių sąsaja

Storosios žarnos vėžys yra viena iš dažniausių ir pavojingiausių onkologinių ligų pasaulyje; net ir po chirurginio bei chemoterapinio gydymo šio vėžio pasikartojimo ir mirtingumo rodikliai išlieka aukšti. Pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama nefarmakologinėms priemonėms, kurios gali pagerinti ligos baigtis, ir fizinis aktyvumas tapo perspektyvia modifikuojama priemone. Kanados Karalienės universiteto tyrėjų vadovaujamas tarptautinis tyrimas pateikė įtikinamų duomenų, kad struktūrizuotos fizinio aktyvumo programos reikšmingai pagerina išgyvenamumą ir sumažina vėžio pasikartojimo riziką pacientams, įveikusiems storosios žarnos vėžį.

Tyrimo apžvalga: globalus, ilgalaikis tyrimas

Tyrime dalyvavo beveik 900 pacientų iš šešių šalių, kuriems diagnozuotas 2 arba 3 stadijos storosios žarnos vėžys – grupei, kuriai penkerių metų laikotarpiu būdingas apie 35% recidyvų dažnis taikant standartinį gydymą. Vidutinis dalyvių amžius buvo 61 metai, o jų būklė stebėta maždaug aštuonerius metus po pradinio gydymo. Pabaigus chirurgiją ir chemoterapiją, pusė pacientų buvo įtraukta į prižiūrimą fizinio aktyvumo programą, kuri buvo taikoma nepriklausomai nuo fizinio pasirengimo lygio.

Fizinio aktyvumo programa ir MET matavimas

Intervencinėje grupėje pacientai siekė savaitinės 10 MET-valandų fizinio aktyvumo normos. MET (metabolinio ekvivalento užduotis) matas parodo fizinių veiklų energijos sąnaudas; pavyzdžiui, valanda intensyvaus ėjimo atitinka apie 4 MET-valandas. Pirmus šešis mėnesius dalyviai palaipsniui artėjo prie šio tikslo. Per pirmuosius metus jie kas dvi savaites susitikdavo su specializuotu fizinių pratimų treneriu individualiems planams, vėliau pereidavo prie mėnesinių konsultacijų dar dvejus metus.

Pagrindiniai rezultatai: aktyvumas žymiai pagerina išgyvenamumą

Praėjus aštuoneriems stebėsenos metams, pas 90% aktyviai dalyvavusių pacientų nebuvo nustatyta vėžio recidyvų ar naujų navikų, palyginti su 83% kontrolinėje grupėje. Tyrimo laikotarpiu fizinio aktyvumo grupėje mirė 41 dalyvis, o kontrolinėje – 66. Tai reiškia, kad pasirinkusieji reguliarias fizinio aktyvumo programas turėjo 28% mažesnę bendrą vėžio pasikartojimo, naujo vėžio diagnozės ar mirties riziką. Įdomu tai, kad didesnis fizinis aktyvumas taip pat rodė apsaugą nuo kitų vėžio formų, įskaitant krūties ar papildomus storosios žarnos navikus.

Ekspertų vertinimai

Kaip sako Amerikos klinikinės onkologijos draugijos (ASCO) vyriausioji medicinos pareigūnė Dr. Julie Gralow, „Kai kurių skiriamų vaistų nauda yra panaši ar net mažesnė nei pasiekta taikant struktūrizuotą fizinio aktyvumo programą.“ Šie rezultatai pabrėžia, kokį reikšmingą poveikį gyvenimo būdo pokyčiai gali turėti siekiant ilgalaikės onkologinės priežiūros sėkmės.

Reikšmė ir ateities kryptys

Rezultatai rodo, kad individualizuotas fizinio aktyvumo įtraukimas į storosios žarnos vėžio pacientų po gydymo priežiūros planus galėtų ženkliai pagerinti jų ilgalaikę sveikatą. Šie duomenys taip pat skatina toliau tirti, kaip fizinis aktyvumas lemia pokyčius vėžio biologijoje bei ar panaši nauda pasireiškia kitų rūšių navikams ar skirtingiems gydymo protokolams. Asmeninės trenerio konsultacijos pabrėžia palaikymo svarbą siekiant išlaikyti ilgalaikius gyvenimo būdo įpročius po vėžio gydymo.

Išvados

Šis reikšmingas tyrimas rodo, kad reguliari, instruktoriaus palaikoma fizinė veikla po storosios žarnos vėžio gydymo yra nepaprastai svarbi siekiant sumažinti recidyvo ir mirtingumo riziką, kartais net efektyvesnė už kai kuriuos vaistus. Integravus fizinį aktyvumą į pooperacinę onkologinę priežiūrą, medicinos specialistai gali suteikti pacientams daugiau galimybių patiems aktyviai prisidėti prie savo ilgalaikės prognozės ir geresnės gyvenimo kokybės.