4 Minutės
Narcisizmo esmė: daugiau nei populiarūs stereotipai
Narcisizmo sąvoka pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko socialiniuose tinkluose ir kasdienėse diskusijose. Šiuo terminu dažnai apibūdinami sudėtingi kolegos, konfliktiniai buvę partneriai ar net šeimos nariai. Nors sąvoka „narcizas“ dažnai supaprastina sudėtingą asmenybės reiškinį, psichologijos moksliniai tyrimai patvirtina, kad narcisizmas yra tikras ir daugiasluoksnis reiškinys, darantis reikšmingą įtaką tarpasmeniniams santykiams bei psichikos sveikatai.
Narcisistinio asmenybės sutrikimo diagnozė žymi kraštutinį spektro tašką – tai pripažinta, bet gana reta psichikos sutrikimų forma. Tačiau pats narcisizmas apima daugybę bruožų, kurie, įvairiu intensyvumu, pasireiškia didžiajai daliai gyventojų. Kas lemia narcisizmo atsiradimą, ypač žalingesnes jo formas, yra aktualus asmenybės psichologijos tyrimų klausimas.
Du narcisizmo veidai: didingasis ir pažeidžiamasis tipai
Narcisizmo požymiai psichologijoje
Narcisizmas paprastai skirstomas į du pagrindinius tipus: didingąjį ir pažeidžiamąjį. Didingasis narcisizmas išsiskiria akivaizdžiu pasipūtimų, savęs svarbos jausmu, dominuojančiu elgesiu ir agresyvumu. Tokie asmenys atrodo užtikrinti, aktyviai siekia kitų susižavėjimo, bet dažnai taip slepia vidines emocines problemas.
Pažeidžiamasis narcisizmas pasižymi introversija, jautrumu kritikai, socialiniu atsiribojimu bei nesaugumo jausmu. Šiam tipui būdingas gynybinis elgesys ir trapi savivertė, dažnai slepiama po paviršutinišku pranašumo demonstravimu. Abu narcisizmo tipai pasižymi bendrais antisocialiniais bruožais – teisėtumo jausmu, manipuliatyvumu, empatijos stoka, kurie trukdo kurti sveikus santykius.
Naujausi tyrimai rodo, kad pažeidžiamas narcisizmas glaudžiai siejasi su ypač destruktyviais santykių modeliais, įskaitant manipuliacines taktikas, tokias kaip „meilės bombardavimas“, staigus atitolimas (ghosting) ir nenuoseklus bendravimas (breadcrumbing). Žmonės su aukštu pažeidžiamo narcisizmo lygiu dažniau patiria žemą santykių pasitenkinimą, turi nuolaidžias nuostatas neištikimybei ir didesnę riziką smurtiniam elgesiui artimuose santykiuose.
Priedermės stilių poveikis asmenybės raidai
Priedermės teorija: ryšių psichologijos pagrindas
Norint suprasti narcisistinių bruožų susidarymą, vis dažniau dėmesys krypsta į priedermės teoriją. Jos esmė – ankstyvi santykiai su globėjais nulemia pagrindinius savęs ir kitų suvokimo modelius, vadinamus prieraišumo stiliais. Šie bruožai vėliau lemia, kaip mezgame ir palaikome suaugusiųjų santykius.
Saugus priedermės stilius vystosi tuomet, kai globėjai nuosekliai suteikia saugumo, meilės ir paramos jausmą, kas stiprina pasitikėjimą savimi ir kitais. Tuo tarpu nesaugus prisirišimas formuojasi patyrus nepriežiūrą, nestabilumą ar trauminius įvykius vaikystėje. Skiriamos trys pagrindinės nesaugaus suaugusiųjų prieraišumo kategorijos:
- Užimtas (preoccupied) prieraišumas: žema savivertė ir aukštas kitų vertinimas, santykiuose dominuoja nerimas, nuolat ieškoma patvirtinimo.
- Atstūmimo (dismissive) prieraišumas: asmenys pasitiki savimi, bet nepasitiki kitais; vengia emocinio artumo ir vertina nepriklausomybę.
- Baimingas prieraišumas: neigiamas tiek savo, tiek kitų vertinimas, kas lemia nuolatinį svyravimą tarp noro artėti ir baimės būti atstumtam.
Metaanalizė: kaip prieraišumo stilius susijęs su pažeidžiamu narcisizmu
Išsamioje metaanalizėje, apimančioje 33 tyrimų ir daugiau nei 10 000 dalyvių duomenis, mokslininkai siekė atskleisti ryšį tarp suaugusiųjų prieraišumo stilių ir narcisizmo. Rezultatai parodė nuoseklų nesaugaus prieraišumo ir narcisistinių bruožų ryšį.
Labai svarbu, kad aiškiai išryškėjo skirtumas tarp narcisizmo atmainų: pažeidžiamas narcisizmas stipriai siejosi su užimtu ir baimingu prieraišumo stiliais, o tai rodo didesnę riziką šiems asmenims išsiugdyti pažeidžiamus narcisistinius bruožus. Didingam narcisizmui reikšmingo ryšio su nesaugiais prieraišumo stiliais nenustatyta.
Pabrėžtina, kad duomenys rodo tik ryšį, bet ne priežastingumą – norint jį įrodyti, reikia ilgalaikių tyrimų, kurie padėtų tiksliai nustatyti, ar nesaugus prisirišimas iš tiesų lemia narcisistinių bruožų išsivystymą.
Prevencijos, gydymo ir tolesnių tyrimų perspektyvos
Nors ne visi asmenys, turintys nesaugų prieraišumo stilių, tampa narcisistai, tyrimai rodo, kad nenuosekli, neprižiūrima ar smurtinė vaikystės aplinka gali paskatinti pažeidžiamą narcisizmą kaip gynybinę reakciją. Tokių rizikos veiksnių atpažinimas labai svarbus kuriant efektyvią intervenciją.
Šiuolaikinės prieraišumu grįstos terapijos, kaip schemų ar emociškai orientuota terapija, suteikia vilčių norintiems keisti nesaugaus prieraišumo įgautus modelius. Tokios psichikos sveikatos pagalbos priemonės padeda gydyti ankstyvas emocines žaizdas, keisti žalingus santykių modelius ir stiprinti atsparumą – ypač tiems, kurie kovoja su pažeidžiamo narcisizmo iššūkiais.
Platesniu mastu būtina užtikrinti laiku prieinamą psichologinę pagalbą šeimoms. Ankstyvas psichologinis palaikymas vaikui padeda susidoroti su traumomis ir padeda užkirsti kelią prieraišumo sutrikimams kartotis per kartas. Viešosios sveikatos iniciatyvos, skirtos tėvams ir globėjams, siekiant ugdyti saugų prieraišumą, ypač reikšmingos šalyse, kur daug vaikų patiria prievartą ar nepriežiūrą.
Išvada
Naujausi psichologiniai tyrimai vis aiškiau atskleidžia, kaip ankstyvieji prieraišumo išgyvenimai formuoja asmenybę ir elgesį suaugus. Pastebėtas ryšys tarp nesaugaus prieraišumo ir pažeidžiamo narcisizmo pabrėžia ankstyvos pagalbos, tėvystės palaikymo ir psichikos sveikatos paslaugų prieinamumo svarbą. Gilindami supratimą apie šiuos procesus, galime tikėtis, kad tinkamos priemonės padės sumažinti ilgalaikius neigiamos vaikystės patirties padarinius asmeninei psichikos sveikatai ir bendruomenei bei kurti sveikesnes visuomenes.
Komentarai