3 Minutės
Paukščių Tako paslaptinga sandara: galaktikos kaulai
Giliai Paukščių Tako galaktikoje, toliau nei gali pasiekti įprasti teleskopai, yra mistiškos struktūros, vadinamos „galaktikos kaulais“. Šios milžiniškos, siūlą primenančios formacijos sudarytos iš itin energingų dalelių, kurios pažymi mūsų galaktikos spiralinius rankovus ir magnetinius laukus. Tarp šių kosminių darinių išsiskiria itin įspūdingas filamentos segmentas – G359.13142-0.20005, dar kitaip vadinamas „Gyvate“. Ši beveik 230 šviesmečių ilgio formacija ne tik stebina savo ryškumu ir ilgumu, bet visai neseniai tapo dėmesio centru, kai astronomai aptiko neįprastą lūžį jos struktūroje.
Kas yra galaktikos kaulai?
Galaktikos kaulai – tai ištįsę, radijo bangomis ryškūs siūlai, padedantys atskleisti Paukščių Tako spiralės architektūrą. NASA duomenimis, šie siūlai sudaryti iš įkrautų dalelių, kurios juda spirale aplink magnetinio lauko linijas, sukurdamos būdingas radijo emisijas, aptinkamas jautriais radijo teleskopais. Tyrinėjant galaktikos kaulus, mokslininkai gauna vertingų užuominų apie galaktikos sandarą, dinamiką bei nematomą magnetinį karkasą, palaikantį jos integralumą.
Gyvatės tyrimas: lūžęs galaktikos kaulas
Būtent Gyvatės filamentas ypatingai patraukė mokslininkų dėmesį dėl aiškiai matomos pertraukos – lūžio, kuris šią struktūrą išskiria iš kitų žinomų galaktikos kaulų. Pradžioje manyta, kad šis sutrikimas galėjo kilti sąveikaujant su dar neaptiktu objektu. Naujausi tyrimai, kuriuos vadovavo Harvardo universiteto astronomai ir kurie paskelbti žurnale Monthly Notices of the Royal Astronomical Society, padėjo išsiaiškinti galimą šio kosminio lūžio šaltinį.
Pulsaro susidūrimo teorija
Tyrimo metu buvo pasitelktos galingiausios astronomijos observatorijos. NASA Chandra Rentgeno spindulių observatorijos, skriejančios Žemės orbitoje, duomenys papildyti stebėjimais iš dviejų pažangiausių radijo teleskopų – MeerKAT pietų Afrikoje ir Very Large Array (VLA) Naujajame Meksike, JAV. Analizuojant gautus duomenis, buvo aptikti pulsaro, sparčiai besisukančios neutroninės žvaigždės, požymiai lūžio zonoje Gyvatės filamente.
Neutroninės žvaigždės, ypač pulsarai, yra nepaprastai tankūs objektai, susidarantys iš didžiulių žvaigždžių sprogimų – supernovų. Pulsarai sukasi neįtikėtinu greičiu ir pasižymi stipriais magnetiniais laukais, sukurdami radijo bangas, kurios keliauja per kosmosą tarsi švyturio šviesa. Nors tai labai kompaktiški ir tolimi dangaus kūnai, jų signalus galima užfiksuoti naudojant radijo astronomijos metodus.
Susidūrimo išaiškinimas: greitis ir poveikis
Remiantis observatorijų surinktais duomenimis, mokslininkai apskaičiavo, kad pulsaras į Gyvatės filamentą rėžėsi milžinišku greičiu – nuo 1,6 iki 3,2 milijonų kilometrų per valandą. Manoma, jog būtent ši didžiulė energija iškraipė galaktikos kaulo magnetinį lauką, pakeitė filamentų radijo signalus ir sukėlė pastebimą lūžį.
NASA publikuotame vaizde Gyvatė išryškėja, o ties jos viduriu matomas tankus, šviesus objektas, greičiausiai – neutroninė žvaigždė, atsakinga už stebimą sutrikimą.
Mokslinė reikšmė
Galaktikos kaulo lūžio, greičiausiai sukelto neutroninės žvaigždės susidūrimo, atradimas atveria naujas perspektyvas tyrinėjant Paukščių Tako dinamišką ir neretai dramatišką istoriją. Toliau žemėlapiuojant ir analizuojant kitus galaktikos siūlus, šie duomenys leidžia geriau suprasti, kokį vaidmenį supernovų liekanos ir kompaktiški dangaus kūnai užima formuojant mūsų galaktikos magnetinę ir struktūrinę aplinką.
Išvados
Pirmą kartą identifikavus „lūžusį kaulą“ Paukščių Take, tikriausiai sukeltą greitai judančio pulsaro, žengiama į priekį galaktikos evoliuciją ir dramatiškas sąveikas atskleidžiančiuose tyrimuose. Naudojant įvairių bangų ilgių stebėjimus ir pažangias radijo astronomijos technologijas, mokslininkai atskleidžia nematomą Paukščių Tako „skeletą“ – atradimą, žymintį pažangą galaktikos moksle ir mūsų suvokime apie Visatos sudėtingumą.
Komentarai